Savo archyve išsaugojau įdomų tekstą, kurį paskelbiau mano redaguotame laikraštyje „Kauno aidas“ 1988 m. gruodžio 8 d. Tai atsitiko netrukus po to, kai Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti konstitucines pataisas ir pasekti Estijos pavyzdžiu.
Kilo didelis visuomenės pasipiktinimas – Sąjūdis tuo metu buvo „ant bangos“, tačiau sykiu pasireiškė ir tam tikras jo politinis silpnumas: į politinę apgavystę (su kompartijos vadais Sąjūdžio lyderiai buvo sutarę, kad Lietuva nepaves Estijos ir konstitucines pataisas priims taip pat!) reaguoti adekvačiai nesugebėjo, o ir priemonių neturėjo.
Taigi, po šių įvykių paskelbiau Rein Raud straipsnį iš estų spaudos, kur jis įdomiai ir, iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, gana įžvalgiai aptarė mūsų politinio vystymosi modelį. Iš esmės jis ir išsipildė.
Prie to straipsnio tąsyk pridūriau redakcijos prierašą:
„Skaitytojų dėmesiui siūlome publikaciją iš estų spaudos – rašytojo, lietuvių bičiulio, Rein Raud’o straipsnį apie Sąjūdį ir politinę padėtį Lietuvoje. Nors su kai kuriais autoriaus teiginiais galima būtų ginčytis, tačiau kritiškas, be euforijos žvilgsnis iš šalies galėtų būti mums ne tik įdomus, bet ir naudingas.“
Dabar tą straipsnį spausdinčiau be jokio prierašo.
Vidmantas Valiušaitis
Rein Raud. Lietuva: politinio vytymosi modelis
„Kauno aidas“ | 1988 m. guodžio 8 d.
Iš pradžių ketinau dalintis įspūdžiais apie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą, kuris vyko spalio 22 ir 23 dienomis, bet įvykių raida – ir ten, ir čia – buvo labai sparti, todėl pasistengsiu verčiau palyginti Estijos ir Lietuvos judėjimus bei parlamentų sesijas.
Bet pirmiausia keliais žodžiais reikėtų paliesti abiejų valstybių istorinius ir politinius skirtumus iki vėliausio atsinaujinimo pradžios. Mūsų istorinei sąmonei savarankiškumą ir laisvę simbolizuoja vien Estijos Respublika, o lietuviams Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra svarbiau už XX amžiaus suvereniteto laikus, ypač kad Smetonos režimui demokratijos požiūriu tikrai galima kai ką prikišti, o ir respublikos ekonomika nebuvo pakankamoje aukštumoje.
Taip buvo, be abejo, dar ir dėl to, kad istorinė sostinė Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo Lenkijos okupuoti. Didžiosios Kunigaikštystės atsiminimas palaikė istorinį sąmoningumą ir tais laikais, kai apie Respubliką palankiai kalbėti nebuvo leidžiama.
Bet iš kitos pusės, istoriniai skirtumai turėjo ir pavojų – kad lietuviai savo vietą Pabaltijo respublikų tarpe gali laikyti išskirtine. Ypač, kad santykinis tautinis homogeniškumas bei lig šiol buvęs sąlyginis gyvenimo stabilumas sukūrė tam tikrą tvirtumo jausmą.
Didžiosios Kunigaikštystės aukso amžius pasibaigė 1569 metais Liublino unija, kai Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę – Žečpospolitą. Nuo tų laikų lietuvių tautinėje psichologijoje yra kita plokštuma, itin pravertusi stagnacijos laikotarpiu. Lietuvos magnatai sugebėjo aplinkiniais keliais išsaugoti dalinį savarankiškumą, kartais net privertę Lenkiją priimti sau naudingus sprendimus, ir net lenkėdami pasilikdavo Lietuvos patriotais.
Trečias veiksnys, gana esminis dabartinėje situacijoje, yra tikybinės galvosenos substratas. Katalikybė visada pabrėžė vaizdingumą, mažiau rėmėsi verbaline informacija, o liuteronai – atvirkščiai. Galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl lietuviai iš visų kultūros sričių aukščiausiai vertina teatrą, o estams tokia vertybė turbūt literatūra. Tai pasakytina, žinoma, tiktai apie patį bendriausią kultūros tipą, kadangi katalikybė pajėgi labiau tautą mobilizuoti ir dabar Lietuvoje jos įtaka didelė.
Teatrališkumui daug dėmesio rodoma ir visuose ar beveik visuose Sąjūdžio didesniuose renginiuose. Taip buvo ir steigiamajame suvažiavime. Čia nematyčiau nieko blogo, jei tas reginys neužgožtų analitinės mąstysenos. O šitaip nutikus – reikia kritiško įvertinimo.
Jei kalbėtume apie informacijos sklaidą, tai vienu aspektu Lietuva aplenkė mus – laisvąja spauda. Dabar ten išeina dešimtys nepriklausomų laikraščių, kurių trims duotas oficialus spausdinimo leidimas. Tai „Atgimimas“ (pirmas numeris išėjo rugsėjo 16 d., t. y. likus 12 dienų iki jėgos demonstracijos Gedimino alkštėje), „Kauno aidas“ ir „Mažoji Lietuva“ (eina Klaipėdoje). Galbūt taip yra dėl to, kad oficialioji spauda iki pastarojo meto buvo labai prispausta, ir nedaug kas ją laikė informacijos šaltintu.
Vienintelė išimtis yra „Gimtasis kraštas“, kurio vyriausiasis redaktorius A. Čekuolis išreiškė savo credo, atsakydamas į vieno laikraščio užsipuolimą: „Gimtasis kraštas“ patenka į rankas tokiems žmonėms, kurie skaito „Times“, „Frankfurter Algemeiner“ ir kt., ir nėra pripratę prie neprofesionalių straipsnių. Bet vieno laikraščio, žinoma, neužtenka, kai stichiškai atsiranda vis naujų judėjimų ir klubų, kurių kiekvienas nori savo požiūrį pateikti kuo platesnei auditorijai. Neoficialiai dauginami laikraščiai platinami visai viešai, juose bendradarbiauja beveik visi Sąjūdžio vadovai.
Pagrindinė priežastis nulėmusi Sąjūdžio atsiradimą, buvo, kaip ir pas mus, vietinės KP vadovybės nepajėgumas persitvarkyti. Lietuvos ekonomistų domėjimasis mūsų ūkiskaitos programa iš pat pradžių buvo labai didelis. Ir kai Liaudies Frontas pradėjo sėkmingai veikti pas mus, pažangiųjų gretos tvirtėjo ir Lietuvoje. Aš tiksliai nežinau kada Sąjūdžio idėjos pirmą kartą buvo viešai išsakytos, bet tai buvo maždaug tuo Iaiku, kai buvo nuverstas K. Vaino [Estijos komunistų partijos pirmasis sekretorius – V.V.].
Judėjimas prasidėjo dideliu tempu, ir per visą vasarą buvo išsakyta gal tiek pat, kiek pas mus. Savaimingai iškilo Sąjūdžio lyderiai ir skirtingų krypčių atstovai, bet jie buvo įvertinti greičiausiai pagal oratorinius sugebėjimus. Viešoji nuomonė taip pat neturėjo žymesnės įtakos aukštesniems ešelonams. Kaip atsimename, dar Rygos pasitarime Lietuvos atstovai neturėjo aiškaus požiūrio apie savo finansinę sistemą, ir tik pasitarimo pabaigoje priėmė Estijos poziciias. Be visuomenės dėmesio tuo metu dirbo ekonomikos teoretikai, kurie stebinančiai greitai parengė Lietuvos ūkiskaitos koncepciją, paskelbtą dar iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo.
Spalio mėnesį įvykusių Estijos bei Latvijos suvažiavimų eiga buvo žinoma Sąjūdžiui. Persitvarkymo pozicijos stiprėjo kiekvieną dieną, gausios aukos stiprino Sąjūdį ir finansiškai. Prieš pat suvažiavimą buvo pakeistas LKP CK pirmasis sekretorius (kaip ir Latvijoje). Juo tapo dabar ir pas mus žinomas A. Brazauskas, kurį Lietuvos žmonės žinojo jau anksčiau ir juo tikėjo. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką A. Brazauskas beveik vienas stojo prieš Maskvos numatytą statybą, kuri būtų reiškusi galutinį Nemuno žuvimą. Statybą nutraukė, nežiūrint to, kad jau išleista milijonai rublių. Tad galima suprasti, kodėl Sąjūdžio suvažiavimas A. Brazausko paskyrimą priėmė su ovacijomis.
Tiesa, šis susižavėjimas vietomis peržengė savo ribas kai kiekvieną kartą, minint Brazausko vardą, visa salė atsistodavo ir smarkiai plojo. Kažkas iš pasisakiusiųjų tai pastebėjo, išreikšdamas savo rezervuotumą. Ir pats A. Brazauskas buvo suglumęs dėl ovacijų. Savo kalboje jis pasakė, kad nori visada būti su liaudimi ir vykdyti protingą politiką, pacituodamas Lietuvos kardinolą V. Sladkevičių: „Mokėkim laukti“.
Apskritai suvažiavime vyravo jau anksčiau išreikštų, tik labiau koncentruotų požiūrių kartojimas. Publika laukė iš kiekvieno pasisakančiojo vis naujų aštrumų, ir kai V. Katkus iš Kauno kalbėjo apie vieną konkretų klausimą – kooperacijos galimybes ūkiskaitinės Lietuvos sąlygomis – publika net norėjo jį plojimais nutraukti. Kalbėtojas dėmesį susigrąžino tik tuomet, kai pasakė, kad Lietuva turėtų pradėti spausdinti savo pašto ženklus.
Neatidžiai buvo išklausyta ir prof. M. Lukšienė, kuri kalbėjo apie lietuvių mokymo sistemos smukimą. Tačiau užteko kitų kalbėtojų gana Iėkšto turinio sakinių, kad salė atsistotų ir skanduotų „Lie-tu-va! Lie-tu-va!“ Tiesa, daugelis delegatų per pertrauką teiravosi mano įspūdžių ir skundėsi, kad tai greičiau mitingas nei suvažiavimas. Žinoma, iš dalies jie teisūs.
Aštriausias suvažiavimo momentas – Kauno atstovo R. Paulausko kalba, kurioje buvo pasiūlyta Sąjūdžio programoje neapsiriboti federacija, bet palikti kryptį išstojimui iš Tarybų Sąjungos. Vilniaus atstovai V. Petkevičius ir V. Daunoras tuoj pat energingai protestavo, o iš salės buvo šaukiama, kad tai provokacija. Po to paskelbta pertrauka, ir ginčai tarp Vilniaus ir Kauno tęsėsi labai aštriai. Kažkas net buvo pradėję rinkti parašus, reikalaujant išmesti Kauno skyrių iš Sąjūdžio.
Situacija išsisprendė, kai po pertraukos Kauno Žaliųjų atstovas prof. V. Antanaitis perskaitė Kauno grupėje vienbalsiai priimtą rezoliuciją, kurioje buvo siūloma Sąjūdžio programos atitinkamoje vietoje įrašyti, kad Sąjūdis kovoja už Lietuvos suverenitetą „visomis konstitucinėmis priemonėmis“. Tarp kitko, šis pasiūlymas buvo vienas iš nedaugelio, kuris padėjo svarbiausiuose dokumentuose ar rezoliucijose ką nors pakeisti.
Dokumentų bei rezoliucijų aptarimas vyko tiktai paskutiniame posėdyje ir gana ilgai. Redakcinių pataisymų buvo daryta gana daug, o kai kurios rezoliucijos nebuvo priimtos. Jau buvo per vėlu esmingiau ginčytis dėl turinio. Rezoliucijų projektų buvo 33, ir kai kurie jų lietė žymiai konkretesnius klausimus nei mūsų Liaudies Fronto suvažiavimo rezoliucijos.
Sąjūdžio veiklai koordinuoti buvo išrinktas 220 narių Seimas, kuriam vadovauja 35 narių taryba. Į Seimą buvo išrinkti beveik visi, kurie aktyviai dalyvavo kuriant Sąjūdį. Seimas, atrodo, yra daugiau garbės, nei tikro vadovavimo organas. Jau dabar galima girdėti daugiau apie Seimo Tarybos išplėstinius posėdžius nei apie viso Seimo darbą. Tarybai priklauso dauguma Sąjūdžio pradininkų ir jo „smegenų“ – gal ir teisinga, kad tarybą rinko Seimas iš savo tarpo, o ne suvažiavimas bendru balsavimu.
Pagrindinis skirtumas tarp Liaudies Fronto ir Sąjūdžio, kuris man krito į akis, yra Sąjūdžio persitvarkymo monopolija. Lietuvoje dabar yra tik trys organizuoti judėjimai be Sąjūdžio, dar Lietuvos Laisvės Lyga, panaši į mūsų ERSP (Estijos Tautinės Nepriklausomybės Partija), ir naiviai šovinistinė organizacija „Vienybė“-„Jedinstvo“-„Jednosc“. Paminklų apsaugos, žaliųjų, stalinizmo aukų grupės ir net gydytojų draugija formaliai yra Sąjūdžio dalys, ir Seimas teoriškai atsakingas už jų renginius.
Iš principo nuo Sąjūdžio į kairę ir į dešinę lieka tuštumos. Skirtingų flangų atstovai neleidžia kai kuriais klausimais užimti vieningos pozicijos. Bet iš kitos pusės, monopolis duoda galimybę greitai mobilizuoti liaudį parašų rinkimui, stop-akcijai ir pan. Atrodo, kad dabartiniu momentu Sąjūdžio autoritetas išgąsdino ir Lietuvos vadovybės persitvarkymui palankius žmones, greičiausiai todėl A. Brazauskas du kartus iš eilės pasisakė per Lietuvos TV ir radiją. Ir net kardinolas V. Sladkevičius ramino liaudį per partijos pagrindinį spaudos organą.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos eilinę sesiją Sąjūdis sutiko ramiai. Neoficialiais duomenimis, esą, likus tik kelioms dienoms iki sesijos, A. Brazauskas manė, kad įmanoma priimti naują Lietuvos TSR Konstituciją ar bent keletą jos pataisų. Naujos konstitucijos projektą parengė komisija, kur dalyvavo Sąjūdžio lyderiai. Pirmoji jos redakcija buvo paskelbta laikraštyje „Atgimimas“ spalio 10 d. Ten pat lapkričio 15 d. paskelbta antroji redakcija, kur atsižvelgta į liaudies pasiūlytas pataisas. Nė kalbos nebuvo apie tai, kad konstitucija nebus priimta.
Kaip pašalinis stebėtojas, kiekvieną dieną skambinau į Lietuvą savo pažistamiems, stengiausi sužinoti visas naujienas. Bet kuo toliau, tuo labiau didėio žinių prieštaringumas. Atrodo, kad pati sesija buvo smarkus smūgis Lietuvos KP vadovybės autoritetui, ir visuomenės žvilgsnis krypo į Sąjūdį. Tačiau Sąjūdžio scenarijuje visiškai nebuvo numatyti tokie įvykiai [LTSR Aukščiausioji Taryba neišdrįso priimti konstitucinių pataisų – V.V.], todėl sureaguota buvo pavėluotai. Nei viename Sąjūdžio pareiškime, kurie mane pasiekė, nieko nėra pasakyta apie A. Brazauską, tik kritikuota L. Šepečio veikla bei procedūros taisyklių pažeidimai.
Tačiau užteko trumpos maišaties Sąjūdžio gretose, kad ligšiolinė lietuvių tautinė vienybė siūbuotų. Vieni mano, kad tai, kas įvyko, buvo atsitraukimas nuo jau iškovotų pozicijų, todėl kartu su Sąjūdžiu reikalauja naujos, neeilinės sesijos sušaukimo, kiti, kad A. Brazauskas imasi kažkokios gudrios, tik jam žinomos politikos, kurios rezultatai bus greitai matomi ir geresni (lietuvių išskirtinumas!).
Žinoma, tokią situaciją iš dalies nulėmė ir Sajūdžio vadovų nepakankamas įžvalgumas – tik keletas jų turi politinės veiklos patyrimo, tačiau pagrindinė priežastis, atrodo, – laiko trūkumas. Sąjūdis buvo sudaręs situaciją, kai kilo plati visuomenė, ji buvo pasiruošusi veikti, ir kai politinė situacija, susijusi su TSRS konstitucijos pataisų projektu, staiga paaštrėjo, konkrečios taktikos dar nebuvo numatyta.
Mums belieka tikėtis, kad Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio vadai dabartinėje sudėtingoje situacijoje nepraras šaltų nervų bei blaivaus proto, ir neatiduos to, kas pasiekta iki šiol.
Rein RAUD
Šaltinis: „Sirp ja Vasar“, 1988 m. lapkričio 25 d.
Iš estų kalbos vertė Marju Šlapikienė.