Vydūnas ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą ne kartą yra išreiškęs susirūpinimą ir apgailestavimą dėl eilinių piliečių, o ypač valdžios žmonių kalbų, žodžių ir veiksmų, kuriais buvo kurstoma nesantaika, susipriešinimas, neapykanta, taigi ir karas. Vydūnas tuos baisius žmoniją apėmusius „gaisrus“ išpranašavo gerokai anksčiau, nei jie prasidėjo.
Šiandien, rodos, kiekvienas mąstantis – netgi paties menkiausio išsilavinimo – žmogus turėtų suvokti, ką reiškia žmonių ir valstybių (tautų) supriešinimas ir kiršinimas. Tik visiškas kvailys gali vaidytis su jam tiesiog nepatinkančiais (neįtinkančiais) kaimynais ir erzinti jų šunis. Kai vienos „neišsilavinusios“ genties vadą jų svečiai („išsilavinę“ europiečiai) paprašė pašokti karo šokį, šis į jų prašymą atsakė klausimu: „Ar jūs norite karo?“
Tačiau kai kurie „influenceriai“, taip pat mūsų politikų, o ir tarptautinių korporacijų valdoma žiniasklaida pastaruoju metu nuolat reiškia žavesį ir pritarimą mūsų šalies politikų patyčioms ir agresyviai retorikai tiek savo piliečių, tiek kaimyninių valstybių bei jų vadovų atžvilgiu. Ir kuo tos patyčios stipresnės, tuo spalvingesni ir tų pritarimų šūksniai bei komentarai. Žvelgiant Vydūno žvilgsniu – tai žmonių ir valstybių kiršintojai, nesantaikos ir karo kurstytojai.
Pateikiame ištrauką iš 1938 m. Vydūno parašyto straipsnio jaunimui „Mūsų jaunimo pašaukimas“.
Man dar vaikystėje atrodė, kad lietuviai yra ypatingo kuklumo, didingumo [žmonės]. Tokį įspūdį man padarė tėvų bičiuliai lietuviai. O dabar aš gana dažnai to pasigendu. Tenka gana dažnai pastebėt, kaip kai kurie jauni lietuviai giriasi, kad ir visa pamiškė aidi. Jiems turbūt atrodo, kad jie esą kažin kokie antžmogiai, kuriems nėra lygių. Visai neapsakoma, ką jie nuveiksią, ką padarysią, tarsi jie būtų išskirtinės pasaulio galybės.
O stebint, kas jų daroma, aiškėja, kad jie tiktai kartoja, ką iš kitų tautų yra išmokę, o ne kaip reikėtų, būtent savaip ir saviškai. Labiausiai tai paaiškėja iš jų požiūrio į kitos (nemėgstamos) tautos žmones, kai tiesiog pamėgdžiojamas jų elgesys. Kartais jie, beveik kaip ir anie, šmeižia, peikia, net piktžodžiauja. […]
Visame pasaulyje įvyksta visokios nelaimės, suliepsnoja net gaisrai. Jie kurstomi tariamais žodžiais ir rašytomis, laikraščių skleidžiamomis žiniomis. Kurstoma didžiausia neapykanta. Piktumą pareiškus vieniems, kiti atsiliepia dar smarkiau.
Tik pamanykime, kaip jie nejaučia, kokie jie menki! Taip elgdamiesi jie nesijaučia pažeminantys save. Jiems net atrodo, kad piktai atremdami kitų blogumą ir kitų nelabus žygius, jie apreiškia didingumą. Skelbia kitų blogumą, jį net išpūsdami. Vadinasi, dar meluoja. Ir nejaučia, kokie jie vargšai, kaip labai jie nusideda žmonijai. Juk didina pragaro kaitrą ir dvokimą, visas galias, kurios verčia žmoniją į tamsiausią pažmoniškumą.
Taip elgtis lietuvių jaunimui nederėtų. Mums netinka didinti žmonijoje piktumą. Mums pridera atsidėti tik tam, kas gera. Tiesa, pažinti kitų gerumus ir nelabumus reikėtų. Bet juos ramiai ir rimtai tirdami dažnai pastebėsime, kad jų nelabumai ir piktumai nebuvo jau tokie baisūs. Mums taip tik atrodo, kadangi kitų būdas paaiškėja ne iš karto.
Supratę, kad mums pridera siekti kuklumo ir didingumo, mes galėsime tokių nelemtų veikimų lengvai išvengti. Mes numanysime, kad čia yra ne didingas žmoniškumas, bet žvėriškas riejimasis.
Kaip mūsų protėviai senovėje, taip tuo labiau mes šiais laikais vis turėtume elgtis kaip žmoniškiausi žmonės. Pasaulio Kūrėjas mūsų proseniams tokį būdą suteikė ir perdavė jį per visas kartas iki mūsų. Todėl nuo jo ir neturime nuklypti, o kuo daugiau jį dar ryškinti.
Tam skyriau ir šias kelias pastabas. Jos siekia paliesti visų mūsų pastangų esmę. Aišku, kad tos pastangos sutampa su Aukščiausiojo valia. Be jos nebūtume lietuviai. Todėl tuose vyksmuose ir jauskime akstiną daryti tai, kam esame pašaukti.
Taip mes pasiliksime Kūrėjuje, Jo valioje ir išmintyje. Susivokę esą visų lietuvių gyvumo dalimi, gyvensime ir Aukščiausiojo meilėje. Tada skirdami savo pastangas visų labui, visuomet liksime didingo kuklumo žmonėmis.