Siūlome susipažinti su prancūzų antinacinės rezistencijos dalyvio, po Antrojo pasaulinio karo ėjusio Prancūzijos premjero pareigas, buvusio Prancūzijos užsienio reikalų ministro ir pirmojo Europos Parlamento pirmininko Roberto Schumano (1886–1963) straipsniu apie krikščioniškąsias Europos demokratijos ištakas.
Buvo metas, ir ne taip jau seniai, kai prancūzai karštai diskutavo politinio režimo klausimais. Demokratija turėjo aršių priešininkų. Dabar, nors ir ne visi vienbalsiai, pasisako už ją (bet juk retai už ką vienbalsiai pasisakoma šiame pasaulyje) ir aistros aprimo. Taigi tokią temą galiam nagrinėti taikiai ir atvirai. Tai nenuginčijamas progresas.
Pirmiausia mums reikia sutarti dėl termino „demokratija“. Demokratinę valstybę apibūdina jos pačios sau keliami tikslai ir būdai, kuriais ji siekia tuos tikslus įgyvendinti. Aš nerandu paprastesnio ir mažiau moksliško apibrėžimo. Jis panašus į tą, kurį pateikė prezidentas Linkolnas: „Tautos renkama, tautai atstovaujanti, dėl tautos dirbanti valdžia.“ Pastebėsite – toks apibrėžimas nekvestionuoja valdžios formos. Modernia demokratine valstybe, ta prasme, apie kurią kalbėjau, sėkmingai gali būti ir konstitucinė monarchija ir respublika. Tiesa, dažnai „demokratijos“ terminu apibūdinamos respublikos, o monarchijos atmetamos. Manau, jog tai klaidinga. Kai kurios monarchijos, tokios kaip Didžioji Britanija, Belgija ir Olandija, jei kalbėsime apie artimiausias kaimynes, atviriau ir tradiciškiau yra susijusios su demokratijos principais, nei kai kurios respublikos, kur tiesiogiai tauta tik šiek tiek gali paveikti politinius šalies sprendimus ir orientaciją. Šitaip konstatuodamas galius nekalbėti apie pasirinkimą, iš įvairų valdymo formų įmanomą demokratinei valstybei. Apsiribosime atmesdami antidemokratines formas ta prasme, kurią vėliau kiek patikslinsiu.
Būtent čia įsiterpia krikščionybės doktrina. Demokratija už savo egzistavimą turi būti dėkinga krikščionybei. Ji gimė tą dieną, kai žmogus laikinajame savo gyvenime buvo pašauktas įgyvendinti žmogiškosios būtybės orumą pripažįstant individo laisvę, gerbiant kiekvieno teises ir visus mylint broliška meile. Prieš Kristų panašių minčių niekada nebuvo išsakyta. Taip demokratija yra susijusi su krikščionybe – doktriniškai ir chronologiškai. Ji su krikščionybe susiliejo pamažu po ilgų ieškojimų, kartais – klaidų ir nuopuolių į barbariškumą kaina. Jacques‘as Maritainas[1], mūsų didis filosofas krikščionis, kurį mes, prancūzai, be reikalo atidavėme į tolimą universitetą užuot patys klausę šviesaus jo mokymo, pabrėžė šį paralelizmą krikščioniškosios minties ir demokratijos raidoje. Krikščionybė mokė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, jis visi to paties Dievo vaikai, kurių nuodėmes išpirko tas pats Kristus, neskirstydamas jų pagal rasę, spalvą, klasę ir profesiją. Jis išmokė pripažinti, kad dirbti yra garbinga ir kad mes visi privalome to imtis. Jis pripažino dvasinių vertybių viršenybę, nes tik jos taurina žmogų. Visuotinis meilės ir gailestingumo dėsnis visus žmones padarė mums artimus, ir nuo tada juo grindžiami socialiniai ryšiai krikščioniškajame pasaulyje. Visas šis mokymas ir iš jo išplaukiančios praktiškos išvados sukrėtė pasaulį. Ši revoliucija įvyko įkvėpta tikėjimo, suformavusio žmonių kartas lėtu, kartais sunkių kovų lydimu darbu. Iš tikrųjų krikščioniškosios civilizacijos progresas nebuvo nei savaiminis, nei vienakryptis: praeities prisiminimai ir ydingos prigimties instinktai darė įtaką šiai evoliucijai ir toliau ją slegia. Jeigu tai tinka mums, privilegijuotiesiems, besinaudojantiems krikščioniškuoju atavizmu, tai dar labiau pasakytina apie tuos, kurie ką tik suartėjo su krikščionybe.
Šiame ilgame ir dramatiškame krikščioniškosios civilizacijos procese ne visada religijos fanatikų dėka demokratija padarė ar dabar daro didžiausią pažangą. Krikščioniškosios sąvokos išgyveno ir veikė pasąmonėje tų žmonių, kurie liovėsi praktikavę dogmatišką religiją, bet ir toliau buvo įkvėpti didžiųjų jos principų. Tie principai tapo ir išliko šiuolaikinės civilizacijos bruožais. Būtent taip, pavyzdžiui, XVIII a. racionalistai paskelbė ir išpopuliarino krikščioniškosios esmės žmogaus ir piliečio teises.
Šie principai buvo įtraukti į pirmąją demokratinę – JAV – konstituciją; joje tas ryšys tarp krikščionybės ir demokratijos labai jaučiamas ir pasireiškia kasdieniame politiniame gyvenime. Ten malda kalbama viešai, bendrai prieš pobūvius, kongresus, rinkiminius susitikimus, ir ši praktika, kuriai pakaitom vadovauja įvairių tikėjimų vadovai, nesulaukia nė mažiausios ironijos ar prieštaravimo. Niekas nemano, kad oficialus Bažnyčios ir Valstybės atskyrimas gali prieštarauti tokios gilios religinės tradicijos teiginiams. Toks elgesys akivaizdžiai prasilenkia su tuo, ką vadiname tolerancija ar pagarba kitokiems papročiams. Religinė idėja yra oficialiai pripažintas Jungtinių Valstijų gyvenimo veiksnys; iš jos dažnai kyla įvairių iniciatyvų ir vertinimų, kurie kartais gali mus stebinti ar jaudinti, kaip, pavyzdžiui, antikolonializmas, kuris yra labiau sentimentalus, nei protu pagrįstas refleksas, to laikotarpio, kai patys amerikiečiai skundėsi Europos kolonializmu, prisiminimas.
Nors gilūs krikščionybės pėdsakai ir yra ryškūs šiuolaikiniame politiniame gyvenime, krikščionybė nėra ir neturi būti paaukota politiniam režimui, sutapatinta su kokia nors, kad ir demokratine, valdymo forma. Šiuo atveju, kaip ir kitaip, būtina atskirti „tai, kas yra Dievo, ir tai, kas yra ciesoriaus“. Abi šios valdžios turi savų įgaliojimų, Bažnyčia turi stebėti, kad būtų laikomasi gamtos dėsnio ir atskleistų tiesų, tačiau ji negali teisti dėl konkrečių pasirinkimų, kuriuos teks padaryti pagal susiklosčiusias aplinkybes ir pagal galimybes, išplaukiančias iš psichologinės bei istorinės evoliucijos. Atsakingo politiko uždavinys – derinti, kartais subtilioje, bet būtinoje sintezėje, šias dvi motyvų grupes: dvasinę ir pasaulietinę. Mūsų gyvenimą dažnai aptemdo problemų ir priimtinų sprendimų dilemos bei aistra polemizuoti. Tačiau nėra neišsprendžiamų konfliktų tarp šių dviejų sprendimo būdų – nusistovėjusios doktrinos, jei kalbėsime apie principus, ir išmintingos kintančių įvykių, į kuriuos reikia pažvelgti tiek tautų, tiek žmonių, gyvenime.
Teokratija nepripažįsta abiejų valdų atskyrimo principo. Ji verčia religiją atsakyti už veiksmus, už kuriuos atsakomybė tenka ne jai. Esant tokiam režimui politiniai nesutarimai gali išsigimti į religinį fanatizmą; šventasis karas yra baisiausia religinio jausmo kruvino išnaudojimo išraiška.
Nuo pat pradžių Kristus buvo fanatizmo priešininkas, nes sutiko tapti didingiausia jo auka. Jo karalystė buvo ne iš šio pasaulio. Tai taip pat rodo, kad krikščioniškoji civilizacija neturėjo būti grubios ir staigios revoliucijos produktas, o laipsniškos transformacijos, kantraus auklėjimo, veikiant pagrindiniams gailestingumo, pasiaukojimo ir nuolankumo principams, kurie yra naujosios visuomenės pagrindas, vaisius. Tik ilgų vidinių kovų ir nuolatinių valymų šimtmečiai begalinių kančių ir didžiulių pastangų kaina leido tokiai civilizacijai evoliucionuoti į didįjį siūlomą idealą, atsikratyti pagoniškos žmonijos liekanų.
Šiandien krikščionybė, turtinga savo pačios istorijoje išgyventa patirtimi, turi padėti mažiau pažengusioms tautoms pasukti tuo pačiu žmonijos atgimimo keliu, tautos kolonistės ne iš karto ir ne visuomet aiškiai suprato joms skirtą vaidmenį. Kolonistas ir misionierius ne visuomet buvo apimti to paties kilnaus ir garbingo įkvėpimo. Ekonominis kapitalizmas pernelyg lengvai pasiduodavo egoistinio išnaudojimo metodams ir nepaisė žmogiškosios atsakomybės jausmo, kuris pagaliau buvo suformuluotas mūsų 1946 m. Konstitucijoje: „Prancūzija ketina vesti tautas, už kurias ji prisėmė atsakomybę, į laisvę, kad jos pačios spręstų ir demokratiškai tvarkytų savo reikalus.“ Tokia programa ne tik implikavo vietinių tautų konflikto, bet ir iš anksto numatė, kad jos formuosis individualiai, šeimyniškai ir bendrai, tai yra pačios imsis vykdyti politinius ir socialinius įsipareigojimus, kuriuos Prancūzija, išlaisvindama iš buvusios savo globos, ruošėsi joms perduoti. Mes pernelyg vėlai suvokėme šį problemos aspektą. Mes buvome per daug susirūpinę politinių ir administracinių funkcijų perdavimu; mes ne visiškai supratome žmonijos raidos ir kultūrinio turtėjimo poreikius bei siekius. Susirūpinę dėl technikos pažangos mes neatsižvelgėme į būtinybę derinti abu bet kokiam tokiam progresui būtinus veiksnius: mokėjimą tvarkyti materialius dalykus ir dvasinius sugebėjimus. Mūsų misionieriai Afrikoje buvo blogai suprasti ir nesulaukė reikiamos pagalbos, tačiau jie stengėsi nenuginčijamai dideliam mūsų darbui suteikti šį sielos papildą savo atsidavimo ir pasiaukojimo bei dvasinių poreikių supratimo pavyzdžiu. O tautų, atsiliekančių šiandieniniame pasaulyje, su kuriuo jos staiga, nepasirengusios ir neturėdamos pakankamai laiko pereinamajam laikotarpiui, užmezga ryšius, dvasiniai poreikiai yra milžiniški.
Demokratijos jokiu būdu negalima improvizuoti; Europa daugiau nei tūkstantį metų krikščionybės skyrė demokratijai kurti. Afrikoje mes buvome priversti veikti staiga, ne etapais. Mes ne tik įteikėme balsavimo biuletenius beveik neraštingai tautai, bet – o tai dar blogiau – valdžią patikėjome žmonėms, kurie apie ją visiškai nieko neišmanė ir kurie nebuvo apsaugoti nuo pagundų pasielgti neteisingai ar savivaliauto. Mes stengėmės sulėtinti tempą, įvesti kontrolę; spaudžiant nacionalizmui tai nebuvo tvirtos apsaugos priemonės. Norėčiau šia tema pacituoti tai, ką Jacques‘as Maritainas po Bergsono[2] rašė prieš daugiau nei dvidešimt metų, t.y tuo metu, kai mūsų užjūrio teritorijų klausimu buvo rengiama kilnesnė ir krikščioniškesnė politika. Apsiribosiu tuo, kad pacituosiu keletą ypač įžvalgių minčių:
„Atsižvelkime į faktą, kad instinktų ir neracionalių jėgų dalis kolektyvinėje egzistencijoje yra kur kas didesnė nei individualioje. Tuo metu, kai kuri nors tauta, prisiėmusi atsakomybę už savo politinę ir socialinę brandą, įeina į istoriją, didelė žmonijos dalis lieka nebrandžioje ar kenčiančioje per ilgą laiką susikaupusių liguistų kompleksų būsenoje ir yra tik užuomazga ar sėkla to civilizacijos vaisiaus, kurį vadiname tauta. Supraskime, kad, norėdama džiaugtis subrendusio žmogaus privilegijomis ir nebijodama, kad nepasiseks, tauta turi sugebėti elgtis kaip subrendęs žmogus…“. „Politiniams sukčiams nieko nėra paprasčiau, kaip vardan iliuzijos išnaudoti geruosius principus, ir nieko nėra pražūtingesnio, kaip geruosius principus taikyti netinkamai…“
Kartu su Bergsonu padarysiu tokią išvadą: „Demokratijos benzinas yra tikėjimas, o jos variklis – meilė.“
Demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus. Antikrikščioniška demokratija bus karikatūra, paskęsianti tironijoje arba anarchijoje. Demokrato pozicija gali būti apibūdinama taip: jis negali susitaikyti su faktu, kad valstybė nuolat ignoruoja religiją, jai pateikia išankstinę priešišką ar paniekinamą nuomonę. Valstybė būtų neteisi ir pakenktų sau, jei atsisakytų pripažinti, jog religinis įkvėpimas gali būti nepaprastai efektyvus vykdant pilietines pareigas, stojant į būtiną kovą su visuomenę besistengiančiomis suskaldyti jėgomis, kurių daugybė slypi visur. Mes nesiekiame Bažnyčiai primesti policininko ar žandaro vaidmens; Imperijos ar Restauracijos koncepcijos galutinai liko praeityje. Tačiau reikia pripažinti milžinišką Bažnyčios moralinį autoritetą, kuriam spontaniškai pritaria daugybė piliečių, o tokio aukšto mokymo lygio iki šiol nepavyko pasiekti jokiai filosofinei sistemai. Kalbant apie tarptautinę įtaką galima konstatuoti tą patį faktą: visų šalių tikintieji yra solidarūs.
Šventasis Sostas savo objektyvumu, savo nesavanaudiškumu, savo nepaprastai humaniška ir /63 jautria visoms negandoms bei visiems pavojams, iškylantiems tautoms, kad ir kokie būtų jų įsitikinimai, politika, tapo geriausiai informuotu patarėju, kurio labiausiai klausoma.
Prancūzijoje, kur drauge gyvena tikinėtieji ir netikintieji, kur visų geros valios piliečių bendradarbiavimo reikia labiau nei bet kada, mes pritariame valstybės neutralumui valstybinėse mokyklose ir visose oficialiose institucijose. Valstybė greit nebegalės pasirinkti religinės ar filosofinės doktrinos, tačiau kiekvienam ji turės garantuoti galimybę veikti ir atsiskleisti valstybės numatyta tvarka, už kurią ji atsako. Šiuolaikinės demokratinės valstybės – tikrosios demokratinės valstybės, o ne tos, kurios tik apgaulingai vadina save tokiomis ar turi tokią etiketę – mums rodo teisingo religinių ir dvasinių vertybių supratimo pavyzdį. Mes tikinės, kad, visiškai nurimus seniesiems kivirčams ir išsisklaidžius nepasitikėjimui, ateis toks metas, kai santykiai tarp bažnyčių ir demokratinės valstybės užsimegs pagrįsti naujais laisvės ir atsakomybės principais.
Taip demokratinė valstybė turi apibūdinti savo santykius su Bažnyčia. Būdas, kuriuo ji tai daro, yra rezultatas (mes jau tai įrodėme) istorinės raidos, kuri ne visada išvengia prieštaravimų ir kovų. Tarp pasaulietinės valdžios ir Bažnyčios konfliktų dažniausiai kyla dėl to, kad jos nesutaria, kur yra veikimo ribos.
Palikti krikščionybei tik kulto apeigas ir geradarystę, vadinasi, visiškai nesuvokti ir smarkiai apriboti jos misiją. Krikščionybė, priešingai, yra tokai doktrina, kuri moralinę pareigą siekia apibrėžti visose gyvenimo srityse, bent jau bendruosiuose jos principuose. Bažnyčia nepretenduoja į stebuklingą receptą sprendžiant praktinio pobūdžio problemas, kur pasirinkimas priklauso nuo aplinkybių (tai jau minėjome kalbėdami apie valstybės ir jos institucijų formą), tačiau Bažnyčia rūpinasi, kad būtų išsaugoti esminiai žmogaus interesai: laisvė, orumas, gerovė. Ji priešinasi viskam, kas gali tam kliudyti.
Ji priešinasi ir visiems totalitariniams režimams, nesvarbu, kokios pakraipos – dešiniosios ar kairiosios – jie būtų. Pijus XI-asis visais savo didelio atgarsio sulaukusiais laiškais pasmerkė vieną po kito Hitlerį, Mussolinį ir Staliną tuo metu, kai jie buvo savo galybės viršūnėje ir kai iš demokratinių vyriausybių reikalavo teisingumui prieštaraujančių ir taikai pavojingų veiksmų.
1929 metų Latrano[3] sutartys ir 1934-ųjų vokiečių konkordatas[4] buvo diktatorių bandymas užmaskuoti tikruosius ketinimus, įsiteikti Bažnyčiai – jai atiduoti tai, kas jau priklausė teisėtai. šiuos susitarimus, beje, palaikė paskesni demokratiniai režimai. Jie nesutrukdė Popiežiui drąsiai ir ryžtingai pasmerkti visus pasikėsinimus į laisvę, vėliau diktatūros padarytus Vokietijoje ir Italijoje.
Hitleris savo neapykantą demokratinei minčiai reikšdavo atvirai. Tariamos Rytų demokratinės liaudies valstybės, atvirkščiai, veidmainiaudamos stengėsi pelnyti apsitikėjimą. Tiesą sakant, negalima demokratijos termino taikyti režimui, atsisakančiam pripažinti, kad egzistuoja tauta, t.y. gyvybinga bendruomenė, kuri turi originalų paveldą, savo siekius bei misiją ir nori juos įgyvendinti visiškai laisvai; režimui, kuris atsisako pačios laisvės ir asmeninės atsakomybės idėjos, kuris prievarta slopina kitokias tendencijas ir kritiką teigdamas, kad visa tai yra nusikalstami veiksmai. Šitaip pats vergiškiausias konformizmas nieko neapsaugo nuo didžiausių nemalonumų: paklusnumas šiandieniniams vadovams gali virsti rytdienos erezija, nes visi tam tikro laikotarpio vadai tariasi esą neklystantys ir visi yra tokie pat nesukalbami. Nepaisant apsimestinių pastangų reabilituotis bei viešų išpažinčių, toks režimas visada lieka tik niūria demokratijos karikatūra.
Tikroje demokratinėje valstybėje yra vienintelis laisvės apribojimas: valstybės ir visuomenės pagrindų negali paliesti prievarta ir destrukciniai veiksmai. Bet kokia reforma, bet koks reikalavimas gali būti ne tik laisvų diskusijų objektas, bet ir individualus ar kolektyvinis veiksmas šalia valstybinės valdžios įstatymų numatytomis formomis. Čia nėra vietos dogmatizmui, į kurį gali pretenduoti tik nekintamos ir absoliučios vertybės, atskleistos ir patvirtintos Dievo – vienintelio sąžinė valdovo ir teisėjo.
Įstatymo nubrėžta riba tarp laisvės ir anarchijos gali varijuoti priklausomai nuo laiko ir vietos aplinkybių. Karo metų griežtumas, kai ant kortos statoma tautos egzistencija, negali būti taikomas normaliomis sąlygomis. Vertinant ribą, paliktą laisvei, pagal kiekvienos šalies papročius ir poreikius yra niuansų. Būtent todėl mus kartais ir stebina Jungtinės Valstijos: mums atrodo, kad spaudos laisvė ten pernelyg didelė, tačiau JAV antimonopoliniai įstatymai, atvirkščiai, mūsų nuomone, yra tokie griežti, kad joks Europos įstatymų leidėjas iki šiol nedrįso jų priimti, nors piktnaudžiavimai akivaizdūs.
Demokratinė valstybė yra nuolatinė kūryba; ji pati žino, kad visada yra ką tobulinti. Totalitarizmas palaiko iliuziją, kad reikia žinoti ne tik visišką, bet ir neatidėliotiną bei galutinę tiesą; jis negali nei laukti, nei pritarti etapams, ypač tada, kai jį įkūnija koks nors žmogus, suvokiantis, jog yra mirtingas, todėl norintis užbaigti savo darbą nieko neatidėliodamas. Demokratija atsižvelgia į idėjų evoliuciją ir pataisas, kurias patirtis, t.y. sėkmių ir nesėkmių pamokos, mums suteikia esant galimybei laisvai pasisakyti ir laisvai priimti sprendimus.
Ši plati visuotinės demokratijos – krikščioniškąja šio žodžio prasme – programa plačiai įgyvendinama kuriant Europą.
Jau Anglių ir plieno bendrija, Euratomas ir Bendroji rinka, kur numatytas laisvas prekių ir kapitalo ir žmonių judėjimas, yra institucijos, kurios iš esmės ir galutinai keičia ryšius tarp asocijuotų valstybių; tam tikra prasme jos tampa tos pačios visumos sektoriais, provincijomis. Ir ta visuma negalės ir neturės likti ekonominiu bei techniniu sumanymu: jai reikia sielos, jos istorinių ryšių bei dabartinių ir būsimų atsakomybių suvokimo, politinio noro tarnauti tam pačiam žmonijos idealui.
Iš prancūzų kalbos vertė Irmina Kovalčikienė.
[1] 1912–1944 m. J.Maritainas dirbo Kanadoje ir JAV (vert. past.).
[2] Prancūzų filosofas (1859–1941) (vert. past.).
[3] 1929 m. vasario 11 d. Latrano rūmuose Šventasis Sostas ir Italijos vyriausybė (vadovas Mussolinis) pasirašė sutartis, kuriomis pripažintas absoliutus Popiežiaus valstybės suverenitetas (vert. past.).
[4] 1934 m. Šventasis Sostas ir Vokietijos vyriausybė pasirašė sutartį, kuria pripažįstamas Popiežiaus valstybės suverenitetas (vert. past.).
Šaltinis: Schuman, Robert, 2002: Už Europą, Vilnius: Eugrimas, 51–68.