Verta prisiminti. Romualdas Granauskas. Kiek atsimeni, tiek esi

Pernai pilietinis Tiesos.lt portalas sveikino rašytoją Romualdą Granauską, tapusį kūrybiškiausios 2013-ųjų metų knygos autoriumi, ir publikavo ištrauką iš paskutinės rašytojo knygos „Išvarytieji“. Siūlome ją prisiminti.

Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas.

Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nebepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad mes ten gimėm. Jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą. Gimėme kenčiančiame ir kankinamame žemės plotelyje, vadinamame gimtine, o tebuvom maži, negalėjome niekuo jai padėti, tiktai gūžtis, krūpčioti, dangstytis rankomis galvas ir kentėti kartu su ja. Augom po svetimais. […]

Žmogus be gimtinės tėra pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidaro „pasaulio piliečiai“. Vėjo gainiojami parudavę lapai ant plyno gruodo. Mano, kad tai jie valdys pasaulį, o patys yra ko tik nori valdomi. Geriau būti iš kentėjusios, iš kruvinos gimtinės negu be jos. Ko Milošas po tiek metų važiavo į Isos slėnį? Ko tremtiniai prašydavo parvežti bent jų kaulus ir palaidoti prie tėvų?

Mes turėjom palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturime ją nebesančią, tik nepasilaidosime joje, – ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes žinom. […]

Bet ateina diena, kai ramiai supranti: tavo atmintis – tai tu. Kiek atsimeni, tiek esi. […]

Vieną kartą pajuokavau:

– Liberalai irgi gali šiek tiek mylėti tėvynę, jeigu yra valdžioje. Nors laisvąją rinką vis tiek mylės labiau. O socialdemokratai myli Lietuvą pasirinktinai, – ypač visokius liumpenus, kuriuos patys prie tokio gyvenimo priveda.

Be reikalo tiktai vėptelėjau nei šį, nei tą. Taip skausmingai, taip liūdnai šyptelėjo Jonas:

– Kad jie nieko nemyli.

Sunku jį įsivaizduoti, gyvenantį „laisvoje rinkoje“, nors prie turgaus pats ir gyveno, eidavo ten išgerti alaus. Nėra Lietuvoje jokios laisvos rinkos, yra tik laisvieji turgūs ir šūkalojantys juose partiniai prekeiviai. Ten jie pardavinėja viską: pradedant valstybe ir baigiant savo išverstais kailiais. Kuriems mes pritarėm? Nežinau. Gal niekam. Tokiame turguje begali pritarti tiktai pats sau. Užsikonservuok ir gyvenk kaip „Menkė alyvoje“, kitaip jau nebeišeina. Negali savo tiesoje – užsikonservuok nors paklydimuose, o pridarysi dar didesnių. […]

Senatvė ateina per sapną ir pasako į ausį: „Ruoškis. Eisim namo.“ Bet kad ir nereikia ruoštis, gali eiti nors dabar. Ne ką teužgyvenai, o ir tas, ką užgyvenai – ne tavo. Tas – šio pasaulio, o tu juk eisi į kitą. Tavo tiktai atmintis, ją ir gali pasiimti. Jonas vadino ją nakties mergaite.

Nakties mergaite, nemiegok,
Nes kai užmigsi, tai numirsi.

Senatvė nebepaeina greitai, ilgiau ruošiasi tave vesti, nei tu su ja eiti. Per tą laiką dar spėsi parašyti keliolika eilėraščių, bet jau visai trumpų ir liūdnų. Kita vertus, linksmų juk niekada ir nerašei. Nemokėjai. Nakties mergaitė, paėmusi už rankos, vedžiojo tave tais takais, kur „tamsūs buvo žiedai“. Bet:

Siela buvo šviesi!

O dabar ir tą sielą senatvė išsives. Ir viskas…

Nieko ne viskas, Jonai! Kai mudu susitiksim – susitiks ir mudviejų nakties mergaitės, tada turėsim daug laiko gražiai apie viską šnekėtis.

Iš poetui Jonui Strielkūnui skirtos Romualdo Granausko novelės „Pasijos pagal Joną“: Romualdas Granauskas, Išvarytieji, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 198–199, 204–205.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top