Verta prisiminti. Romualdas Granauskas. Kiek atsimeni, tiek esi

Pernai pilietinis Tiesos.lt portalas sveikino rašytoją Romualdą Granauską, tapusį kūrybiškiausios 2013-ųjų metų knygos autoriumi, ir publikavo ištrauką iš paskutinės rašytojo knygos „Išvarytieji“. Siūlome ją prisiminti.

Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas.

Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nebepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad mes ten gimėm. Jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą. Gimėme kenčiančiame ir kankinamame žemės plotelyje, vadinamame gimtine, o tebuvom maži, negalėjome niekuo jai padėti, tiktai gūžtis, krūpčioti, dangstytis rankomis galvas ir kentėti kartu su ja. Augom po svetimais. […]

Žmogus be gimtinės tėra pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidaro „pasaulio piliečiai“. Vėjo gainiojami parudavę lapai ant plyno gruodo. Mano, kad tai jie valdys pasaulį, o patys yra ko tik nori valdomi. Geriau būti iš kentėjusios, iš kruvinos gimtinės negu be jos. Ko Milošas po tiek metų važiavo į Isos slėnį? Ko tremtiniai prašydavo parvežti bent jų kaulus ir palaidoti prie tėvų?

Mes turėjom palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturime ją nebesančią, tik nepasilaidosime joje, – ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes žinom. […]

Bet ateina diena, kai ramiai supranti: tavo atmintis – tai tu. Kiek atsimeni, tiek esi. […]

Vieną kartą pajuokavau:

– Liberalai irgi gali šiek tiek mylėti tėvynę, jeigu yra valdžioje. Nors laisvąją rinką vis tiek mylės labiau. O socialdemokratai myli Lietuvą pasirinktinai, – ypač visokius liumpenus, kuriuos patys prie tokio gyvenimo priveda.

Be reikalo tiktai vėptelėjau nei šį, nei tą. Taip skausmingai, taip liūdnai šyptelėjo Jonas:

– Kad jie nieko nemyli.

Sunku jį įsivaizduoti, gyvenantį „laisvoje rinkoje“, nors prie turgaus pats ir gyveno, eidavo ten išgerti alaus. Nėra Lietuvoje jokios laisvos rinkos, yra tik laisvieji turgūs ir šūkalojantys juose partiniai prekeiviai. Ten jie pardavinėja viską: pradedant valstybe ir baigiant savo išverstais kailiais. Kuriems mes pritarėm? Nežinau. Gal niekam. Tokiame turguje begali pritarti tiktai pats sau. Užsikonservuok ir gyvenk kaip „Menkė alyvoje“, kitaip jau nebeišeina. Negali savo tiesoje – užsikonservuok nors paklydimuose, o pridarysi dar didesnių. […]

Senatvė ateina per sapną ir pasako į ausį: „Ruoškis. Eisim namo.“ Bet kad ir nereikia ruoštis, gali eiti nors dabar. Ne ką teužgyvenai, o ir tas, ką užgyvenai – ne tavo. Tas – šio pasaulio, o tu juk eisi į kitą. Tavo tiktai atmintis, ją ir gali pasiimti. Jonas vadino ją nakties mergaite.

Nakties mergaite, nemiegok,
Nes kai užmigsi, tai numirsi.

Senatvė nebepaeina greitai, ilgiau ruošiasi tave vesti, nei tu su ja eiti. Per tą laiką dar spėsi parašyti keliolika eilėraščių, bet jau visai trumpų ir liūdnų. Kita vertus, linksmų juk niekada ir nerašei. Nemokėjai. Nakties mergaitė, paėmusi už rankos, vedžiojo tave tais takais, kur „tamsūs buvo žiedai“. Bet:

Siela buvo šviesi!

O dabar ir tą sielą senatvė išsives. Ir viskas…

Nieko ne viskas, Jonai! Kai mudu susitiksim – susitiks ir mudviejų nakties mergaitės, tada turėsim daug laiko gražiai apie viską šnekėtis.

Iš poetui Jonui Strielkūnui skirtos Romualdo Granausko novelės „Pasijos pagal Joną“: Romualdas Granauskas, Išvarytieji, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 198–199, 204–205.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Canada

Koks tekstas. Kaip asara spaudzia.

Butinai

isigysiu ir perskaitysiu Granausko paskutines knygas…Ilsekis ramybeje Tevyneje Rasytojau…

nakties mergaite

Savo geriausio meiles romano Granauskas taip ir neuzrase. Matyt per skaudus buvo jam tas isiskyrimas su mylimaja. Pamenu, savo savo suneliui Gajui Jogailai skirtus eilerascius Romualdas spontaniskai rasydavo kaip papuola – ant visokiu popieriaus skiauciu, serveteliu, laikrascio pakrasciu. Jie paprastuciai, tad kelis dar pamenu: Prie upelio, pagiry, Augo medziai keturi. Dideli, sakoti – Negali ikopti. Ten tik atskrenda genys Ilgas snapas kaip vinis. Oi geny! Oi geni! Ar tu vienas gyveni? Ne, ne vienas gyvenu Daug turiu draugu geru Vienas jei gyvenciau Labai greit pasenciau. Ir kitas apie Jogailos parsinestas idejas is darzelio: Kaip mes mylim tete, mama, Aukletoja ir vedeja Ir marksizma ir ideja. Jau nuo pat treju metuku Griksi dogmos tarp dantuku. Dar paaugsim metukus Ir israusim dantukus..… Skaityti daugiau »

Marija nakties mergaitei

Labai labai ačiū. Labai geri ir niekad negirdėti Granausko eilėraščiai vaikams. Gal dar atmenate?

Parnė

netekome Lietuvos perlo – didelio Žmogaus. Amžino atilsio jam, o mums – atminties ir Tėvynės meilės.

kiek zinau

Granausko sunus Gajus Jogaila, muzikos prodiuseris, dirba Vankuveryje Blue Foks studijoj ir ji Kanadoj myli ne maziau, nei Lietuvoje Granauska. Sako, kaip du vandens lasai panasus i Granauska jaunysteje. O jaunysteje kursiu kilmes Granauskas tikrai grazus buvo.

Anikė

„kad jie nieko nemyli”,-sakė Rašytojas,aš pridėčiau-tik patys save.Nemyli Tėvynės,jos žmonių,gamtos…Nemyli jautriausiųjų:rašytojų,poetų,dailininkų, aktorių,visų meno ir scenos dorų žmonių.”Gyvenimas po klevu”-lyg pranašiška apysaka apie Lietuvos moralės ir dorovės,žmogaus dvasios sunaikinimą.Padovanojęs talentą,Dievas apnuogina žmogaus širdį – jis viską mato aiškiau,jaučia stipriau…Pasaulio ritimasi pragaran matė ir gerbiamas Rašytojas.Matė JŲ abejingumą dėl jaunimo likimo,dėl varganos senatvės žmonių,kurie gražino ir puošė Lietuvą.Baisiausia,kad įtikino jaunus, kad dėl pensininkų mizernų išmokų skolinasi milijardus.Nieko gero nenuveikę Lietuvai,JIE išpardavinėjo. Ar išliks dar Lietuvoje klevas,Tautos,amžiškumo,ryšio su protėviais simbolis. Didžiausias Rašytojo veiklos įvertinimas bus,jei neleisime sunaikinti savyje ir Tėvynėje klevo.Nieko nėra amžino,nesitęs amžinai ir ši naktis.O nakties mergelė ateis pas visus,tik pas vienus su lelijos žiedu,pas kitus su aštriu dalgiu… Noriu priminti,kad reikia mylėti ir gerbti,kol žmogus gyvas,kol reikalinga mūsų parama. „Tau… Skaityti daugiau »

Konservatorius

sieloje nesigėdijantis savo Lietuvos.Atvirkščiai.Konservatoriams turėtų būti pavyzdys.Kaip nepamiršti.Nepamiršim mergaitės iš Garliavos.

Rasytojo dukte Gintare

vadovauja nuostabiam knygynui Aguonu gatvej Vilniuj ir yra puiki asmenybe pati.

hmm...

pono Platelio valdomam Literaturairmenas lt nei uzuojautos, nei nekrologo. Trsi tokio rasytojo ne nebuvo. Ir kam tada toks laikrastis is viso?

10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top