Verta prisiminti, ką prieš penkerius metus Seimo paskirta Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė kalbėjo apie savo planus. Kas iš viso to buvo atlikta?
Edita Žiobienė: Vaiko teisių apsaugos kontrolierius neturėtų būti dar viena prokuratūra
balsas.lt | 2010.m. kovo.31 d.
Kitą savaitę parlamente turėtų prisiekti Seimo paskirta naujoji Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Socialinių mokslų (teisės) krypties daktaro laipsnį turinti kontrolierė savo darbą ketina dirbti „aiškiai, konkrečiai, nepolitizuodama“, siekdama kad vaiko teisėmis besirūpinančios institucijos kuo labiau susikalbėtų.
Interviu Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai E. Žiobienė sakė, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga neturėtų būti dar viena prokuratūra. „Tačiau jeigu prokurorai, sakykime, „užmigo“ ties byla, tai aišku, kontrolierius galėtų „pažadinti“ ir paprašyti, kad tyrimas vyktų, kad nebūtų biurokratizmo arba piktnaudžiavimo. Kontrolieriaus pareiga, manau, yra tirti, koordinuoti, rekomenduoti, kad institucijos veiktų teisingai, tinkamai ir vaiko interesai būtų užtikrinami“, – sakė E. Žiobienė.
Kokie bus pirmieji Jūsų žingsniai šiose pareigose, ką naujo planuojate įnešti į šitą sistemą, kad vaiko teisės būtų efektyviau ginamos?
Pirmiausia turėsiu susipažinti su visomis vaiko teises ginančiomis institucijomis, su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija iš vidaus. Ketinu įvertinti gautus skundus, pasižiūrėti, kokie dar neištirti, kokie yra pradėti tyrimai, kokie buvo sudaryti planai šiems metams, o gal tų planų iš viso nėra. Neplanuoju apsiriboti tik skundais, o su visu iniciatyvumu noriu imtis įvairių šios srities problemų, kurių iš tikrųjų yra daug. Norėčiau įvertinti ir pačią instituciją, nes nemažai buvo gauta pastabų iš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, ypač dėl kontrolierės ataskaitos, struktūros ir kitų dalykų.
Ar siūlysite tobulinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius įstatymus? Kokių pataisų, Jūsų nuomone, labiausiai reikėtų?
Mano manymu, reikėtų peržiūrėti įstatymus, į kuriuos sudėta, sakyčiau, daug neigiamų dalykų, tačiau pozityviosios pusės trūksta. Tikiuosi, kad atsiras Vaiko gerovės įstatymas, kuriame bus tie gerieji, pozityvieji elementai. Manau, kad reikėtų galvoti apie teisinį mechanizmą, kuris padėtų pasirūpinti tais vaikais, kurių tėvai išvyksta į užsienį. Gana dažnai tėvai palieka vaikus artimiesiems, tačiau globos neįformina. Tada tie žmonės nėra oficialiai atsakingi, praktiškai vaikai paliekami nelegaliai. Apie tai teko kalbėtis su Seimo frakcijomis, parlamentiniu Socialinių reikalų ir darbo komitetu.
Kaip siūlote spręsti šią problemą?
Reikėtų galvoti apie patį mechanizmą, kad išvykstantys tėvai būtų labiau atsakingi už vaikus. Aišku, baudomis galbūt ir nesureguliuosime tokių dalykų. Manyčiau, kad svarbus yra ir tam tikras visuomenės švietimas, nes iš tikrųjų labai keista, kad motinystės, tėvystės jausmas nėra toks stiprus. Kartais vyrauja supratimas, kad nupirkus geresnį kompiuterį, geresnius džinsus, geresnę striukę galima kompensuoti vaikui meilę. Matyt, šituos dalykus reikia dar kartą persvarstyti.
Ar užtenka Lietuvai įstatyminių svertų, tėvų skyrybų atveju leidžiančių efektyviai ginti vaikus, gimusius santuokoje su užsieniečiais? Neretai atsitinka taip, kad tokie vaikai yra tiesiog „draskomi“ tarp dviejų valstybių…
Tai visiškai nauja problema. Matyt, kitose šalyse ji buvo ir anksčiau, tik tai apie tai per daug negirdėjome. Problema yra ta, kad visuomenėje turi būti suvokimas, jog vaikas yra vienodai abiejų tėvų. Mums atrodė, kad vaikas yra labiau mamos ir jis labiau paliekamas mamai. Vis dėlto reikia suprasti, kad globą galima priskirti abiem pusėms vienodai. Jeigu tai yra santuoka su užsienio piliečiu, tėvai ir turi tartis dėl tėvystės, motinystės. Problema dažniausia yra ta, kad mūsų merginos, ištekėdamos į užsienį, ten registruoja santuoką, vaiką registruoja tos valstybės piliečiu. Tuomet vaiko kilmė yra tos šalies ir ten vyksta teismai. Ir Lietuva šiuo atveju mažai tegali padėti.
Ar, Jūsų nuomone, pakanka įgaliojimų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui?
Mano manymu, galios šiai institucijai galbūt ir užtenka, nors apie tai yra diskutuojama. Manyčiau, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierius neturėtų būti dar viena prokuratūra. Yra teisėsaugos institucijos, kurios turi kompetentingai atlikti savo darbą. Tiek Vaiko teisių apsaugos kontrolierei, tiek ir Seimo kontrolieriams yra suteikta teisė nagrinėti piktnaudžiavimo, biurokratizmo klausimus. Jeigu prokurorai, sakykime, „užmigo“ ties byla, tai aišku, kontrolieriai galėtų „pažadinti“ ir paprašyti, kad tyrimas vyktų, kad nebūtų biurokratizmo arba piktnaudžiavimo. Kontrolieriaus pareiga, aš įsivaizduoju, yra tirti, koordinuoti, rekomenduoti, kad institucijos veiktų teisingai, tinkamai ir vaiko interesai būtų užtikrinami. Šiuo atveju, manyčiau, kad turbūt kažkokio „bizūno“ kontrolieriui nereikėtų įduoti į rankas.
Kaip planuojate pagerinti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos autoritetą, kuris šiek tiek nukentėjo per vadinamąjį pedofilijos skandalą? Be to, į šios įstaigos veiklos trūkumus yra atkreipęs dėmesį parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas bei Socialinių reikalų ir darbo komitetas….
Manau, kad autoritetą labiausiai galima kelti darbu. Kita vertus, šiandien yra gana sudėtinga dirbti, nes žiniasklaida praktiškai spėja greičiau ištirti negu kontrolierius gauna skundą. Manau, kad turi būti konstruktyvus dialogas su ir žiniasklaida, pateikiant konkrečią informaciją arba nepateikiant, jeigu jos dar nėra. Tikiuosi, kad dirbant darbą konkrečiai, aiškiai, nepolitikuojant, tas autoritetas turėtų per tam tikrą laiką kažkiek sugrįžti. Galų gale, kai galvojame apie autoritetą, tikrai nenorėčiau pasakyti, kad buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė elgėsi blogai. Šiuo atveju tikrai nenorėčiau kritikuoti, nes manau, kad žmogus dirbo, o kaip pasisekė, taip pasisekė….
Kilus Lietuvoje vadinamajam pedofilijos skandalui gali susidaryti įspūdis, kad pedofilija yra bene didžiausia, svarbiausia Lietuvos vaikų problema. Ar iš tikrųjų, Jūsų akimis žiūrint, šios problemos mastai yra tokie grėsmingi ir tai didelis pavojus mūsų vaikams?
Galima sakyti, kad tai kažkiek išpūsta problema, bet, kita vertus, vaikų išnaudojimas, vaikų smurtas tai yra tikrai baisūs dalykai. Tačiau, mano supratimu, tai yra baudžiamosios teisės sritis. Tai yra tai, ką turėtų realiai tirti prokuratūra. Čia, manyčiau, ne paskutinėje vietoje lieka ir vaiko artimieji, tai yra tėvai, kurie labiausiai turi būti suinteresuoti „pastovėti“ už savo vaiką, taip pat Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Bet iš principo, kaip jau sakiau, tai yra baudžiamosios bylos. Skaičiuojant procentais, pedofilija tikrai nepirmauja tarp įvairių vaiko teisių pažeidimų. Manau, kad pažeidžiamiausi yra vaikai, neturintys tėvų. Tačiau jeigu kalbame apie vaikus, visi vaikai yra svarbūs, šiandien vaiko problema, jeigu tokia yra, jam yra svarbiausia ir ją reikia išspręsti.
Šiuo metu vaiko teisėmis rūpinasi net kelios institucijos – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai. Ar nereikėtų, Jūsų nuomone, kokios nors vienos koordinuojančios institucijos?
Problema iš tikrųjų yra tarp savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių ir prie ministerijos veikiančios tarnybos, kadangi ši tarnyba koordinuoja jų veiklą, bet negali realiai kontroliuoti ir nurodinėti, ką daryti. Galbūt reikėtų galvoti apie tam tikrą funkcijų perdelegavimą arba apie netgi dvigubą Vaiko teisių skyrių savivaldybėse pavaldumą – savivaldai ir Vyriausybei. Šiuo atveju tikrai kažkuria prasme yra, sakyčiau, keista situacija – Vyriausybė kontroliuoti savivaldos negali, parlamentinė kontrolė irgi negali įsikišti, nes savivalda yra savarankiška. Jeigu sakykime, meras užsispirtų, jis praktiškai gali sumažinti finansavimą Vaiko teisių apsaugos skyriui, gali skirti netinkamus darbuotojus, galų gale jis gali palikti ten vieną darbuotoją ir niekas nieko negalėtų padaryti. Nesakau, kad visiškai nėra susikalbėjimo tarp institucijų. Tačiau, manau, kad savivaldybėse dirbantiems specialistams galbūt reikalingos ir papildomos paskaitos, turi būti stiprinamos jų psichologinės žinios.
Kaip dviejų dukrų mamos norėčiau paklausti, ar pritariate kai kurių Seimo narių patarimams auklėjant vaikus neatsisakyti ir diržiuko?
Mano supratimu, diržiukas perkeltine prasme gali būti griežtesnis žodis. Šiaip iš principo diržiukas man iš karto asocijuojasi su jėgos naudojimu. Jeigu šiandien aš esu stiprus, tai aš mušu, o paskui tai gali apsisukti į priešingą pusę. Manau, kad jėga autoritetų neugdo. Kelti balsą ir naudoti jėgą, mano nuomone, labiau linkęs nestiprus žmogus.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Jadvyga Bieliavska.