Minėdami Vinco Kudirkos – gydytojo, prozininko ir poeto, laikraščio „Varpas“ redaktoriaus, Lietuvos himno autoriaus – 115-ąsias mirties metines kviečiame prisiminti jo mintis, kurias jis paliudijo savo gyvenimu.
Vytauto Landsbergio pranešimas, apžvelgiantis ir šiandien aktualias Vinco Kudirkos idėjas, perskaitytas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Vinco Kudirkos veikla ir idėjos XX a.–XXI a. pr. Vidurio Rytų Europos kultūros sklaidoje“ (2008 m. lapkričio 27 d., Vilnius).
Testamentinė „Tautiška giesmė“ liko kaip Vinco Kudirkos „Dešimt Įsakymų Lietuviams“. Jei nors dešimtąja dalimi būtume jų klausę, jais sekę, šiandien jaustumės laimingesni ir gyventume kitaip. Nors ką gali žinoti, jei ne Tautos giesmė, kurią vis giedame, kartais klausomės, patirdami kad ir pusiau sąmoningą poveikį, gal būtume ir visai išsigimę. Žodžiu „išgama“ ano – būtent Maironio ir Kudirkos laikotarpio veikėjai įvardydavo didžiausiąją Lietuvos nelaimę ir grėsmę. „O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji…“
Visa tauta, kurią stengėsi kurti, formuoti per žmonių savimonę Jonas Basanavičius ir jo epochos bendražygiai, tebebuvo vaikiškumo stadijoj ir, anot „Aušroje“ pacituotos lotyniškos išminties, galėjo taip ir likti vaikais. Todėl V. Kudirkos vadinamoji didaktinė poezija, dabar patenkanti į vadovėlius ir mokyklines chrestomatijas, buvo jo didysis rūpestis lietuviais. Pilietinis, dorovinis, vertybinis. Ir tikėjimas, kad pabus ir kelsis jo „Varpo“ žadinamieji; kad bent jaunos, nesumaterialėjusios širdys atlieps kvietimui turėti dorą ir aukštą idealą, kuris įprasmina tavo gyvenimą; kad žodis apskritai turi vertę ir galią ką nors pakeisti. Žinoma, aukščiausią ir sublimuotą pavidalą tas įtaigojantis idealizmas gavo Tautos giesmėje.
Šiandien išminčiai supeiktų, kad V. Kudirka neskiria informacijos nuo komentarų. Jo žinios iš Lietuvos ir kitur, teikiamos skaitytojams „Tėvynės varpuose“, yra bemaž sintetinio žanro, nes pavirsta ir esė, ir agitacija, polemika, ir lyriško atspalvio prisiminimais. Kadaise, pavyzdžiui, lasiojau toje publicistikoje dalykų, svarbių muzikologijai, lietuvių muzikos istorijai (žr. „Pergalė“, 1983, Nr. 12). Kur kas vėliau, jau mūsų laikotarpio politinėse sumaištyse, parašiau visai nežinia kokio žanro tekstą „Rankraštis rastas Naumiestyje“. Kovo 11-osios signataro Vinco Kudirkos laiškas seseriai Jonieškai. Ištrauka:
Žinok, Jonieškut, ateis tokie laikai, kada sovietų nebus. Bus Lietuva. Bus ji laisva, ori, saugi, nei seno, nei naujo maskoliaus nepagąsdinama. Tada tai tu suprasi, kokius mes darbus dirbom. Dabar maldaknyges pajuokia, pravardžiuoja beretėmis, idiotais, litvomanais, o tada galėsi laisvai, rūtų šakelę įsidėjusi, neštis rankoj. (Iš Jono Žemkalnio „Kas mes?“, 2004, p. 76).
Čia buvo ištirpintas arba inkorporuotas tik vienas kitas Kudirkos posakis. Galbūt gaudyta dvasia. O dabar – tegu jis kalba taip, kaip rašė „Varpe“.
„Vargai šakoja, vargai lapoja, vargai vartuose žydi – sako lietuviška senovės daina. Kas-žin, ar rastume kokioje kitoje kalboje taip augštą poeziją, pritaikytą išreiškimui vargo. /…/ Tik atsirasdavo broleliai ir dieverėliai, kurie vargus iškirsdavo: ir gamtą apveikdavo, ir priešiaus kailį išdirbdavo, o apsidirbę su tais vargais, da ant jų garbės tokias gražias dainas tverdavo.
Šiandien atsimainė gadynės, sanlygos, atsimainė ir vargų paveikslas. Priešiai taip mus įgriebė, kad, galima sakyt, per ilgą laiką visai buvome užmiršę apie iškirtimą vargų… /…/
Mūsų bruzdėjimo vaisiai matyt juk, be abejojimo. Vienok koki būtų vaisiai, kad mums nepritrūktų dviejų pamatinių dalykų: tvirtumo būdo ir vienybės viešame darbe.“
Čia pertraukdamas citatą, pabrėšiu būtent tuodu, Kudirkai besirūpinant lietuviais, pamatiniu dalyku: tvirtas būdas ir viešojo darbo – res publica – vienybė. Jų trūkumą Kudirka savo publicistikoje nuolat pabrėžia, peikia, pašiepia vaizdeliais.
„Mažiausias nepasisekimas, vieton pakurstyti užsispyrimą ieškojime naujų takų, atima mums norą dirbti toliau; viena ar kita priešiaus surengta kliūtis, vieton sukarštinti dvasią, mus atšaldo, paverčia į aplėpausius, kurie, išvydę užsimojusį persekiotoją, patys nulenkia galvą, idant užsimojusiai rankai smagiau būtų suduot į sprandą. Išsitekinę kirvius, stoja mūs broleliai prie darbo. Žiūrėkit – viens, atsiminęs žandarą, nubėga ir jau negrįžta nė savo įrankį pasiimt. Kitam kirvį užkiša kur į palėpę pati ir taip pamyluoja savo vyrą, kad jau tas nė neapsigenda kirvio. Trečias apmaino kirvį ant karjeros ir t.t. Bežiūrint, broleliai prasiretina, o darbas tada lieka mažam skaitliui tvirtesniųjų, kurie negali vieni išvaliot, arba mažai tegali pasivaryti tolyn. Arba vėl: susitelkia broleliai su dieverėliais kirsti vargus, tik tie, kurie atsinešė bortas, nenori dirbti su turinčiais kirvius, traukiasi šalin ir da taikosi atšipint kitų įrankius. Menkas išeina atlikimas skyrium to darbo, kuris būtinai reikalauja susitelkimo, kur kiekvienas įrankis, ar kirvis, ar borta, ar dalgis, ar peilis gali būti naudingai suvartotas.“
Štai ir čia esminiai dalykai. Iš pradžių susitelkę broleliai, išsitekinę kirvius Lietuvos darbui, netrukus prasiretina. Likę nedaugelis tvirtesniųjų ima ginčytis ne dėl tikslo, bet dėl įrankių, ir dar taikosi vienas kitam atšipinti… Tai panašu į vis naujų lietuviškų draugijų steigimąsi Amerikoje, o Lietuvoje – nelegalių kuopų su ta pačia bėda, kad lietuviai žiūri į kits kito kelnes ir skersadryžiai atsisako dėtis prie išilgadryžių. O laikraščių, ir vis dar nelegalių, persekiojamų, tarpusavio pjautynės! O lietuvių tingėjimas parašyti ką į spaudą!
„Pamenu, – rašo Kudirka, – kada iš pradžių buvo tik mažas darbininkų skaitlelis, straipsnių niekada nepritrūkdavo. Kada gi raštininkų skaitlius gerai pasidaugino, laikraščiai neturi ką talpint. /…/ Paminėsiu tik keletą tankiau pasitaikančių išgirst atsiliepimų ir išsiteisinimų.
„Aš nemoku rašyt“ – sako. Brolau! Kaip gi tave, nemokantį rašyt išleido iš gimnazijos ar iš kitos mokyklos, kurią pabaigei? Jei negali parašyti didelio daigto – rašyk mažą; jei negali parašyt iš galvos – rink faktus, kurie po tavo akimis dedasi, versk kitų darbus ir t.t. Juk mūs padėjime ir mažiausias darbelis turi didelę vertę. /…/
„Aš neturiu ūpo“ – sako kitas. Brolau! Ar tu lauki ūpo, pildydamas ir kitas pareigas, kurios tau rūpi? /…/
„Nebus užtektinai straipsnių iki laikraštis negalės mokėt už raštus“ – sako trečias. Brolau! Kada gi išauš ta laimingoji diena? /…/ Ar tai mes tik už pinigus mokėsime patarnaut mylimai idėjai? Tai tik už užmokestį pataikysime kelt lietuvystę? /…/
Apie vyrus, grynus literatus, kurie dėl veikalų, stačiai tinkančių į amžinos garbės vainiką, apleidžia laikraštininkystę, užtylėsiu. /…/
Nė vienas iš mūs, užsilikęs, negali būt išteisintas. Nė vienas negali atsisakyt nuo darbo, nuo aukų, nuo pasišventimo. Juk mes visi augome ypatingose sąlygose; matydami savo padėjimą, visi išvien taisėmės prie mūs darbo šiandieninio; visi, sakysiu, padarėme įžadus apgint lietuvystę; visi iškilmingai pasižadėjome eit viribus unitis. Dėl ko gi dabar nesilaikome?“
Prisiminkime dar kartą „tvirtumą būdo“, kurio ne vien tada taip reikėjo ir kurio Kudirka lietuviuose pasigesdavo. Ką su jais daryt, jeigu lietuvį inteligentą Maskolijoje, pagal daktaro Kudirkos diagnozę, pirmiausiai pažinsi iš drebėjimo kinkų?
Bet jis nebūtų daktaras, jei neturėtų ir gražiausio recepto.
„Ką aš pasakyčiau merginai, kuriai rengiuosi prisiekti meilę, jeigu mane užklaustų: Koks tavo būdas? Ar galima tavim užsitikėti? Ar išpildai pažadėjimus? Ar prisiegos nesulaužysi? – Tikro nieko negalėčiau pasakyti ir turėčiau arba meluot, arba, nuleidęs akis, tylėt ir išgirsti: Tai man vyras! Žąsų ganyt! /…/ Nors man pačiam šiuo žygiu būtų labai neparanku, bet trokštu, idant kuo veikiausiai merginos pradėtų reikalauti nuo vyrų tvirtumo būdo – ir pačios laimėtų, ir vyrų daug pataisytų. Žinau, jogiai tas dalykas ne šioje dienoje įsivykdys, bet pamąstyt apie tai juk nieko nekenkia.“
Prie temos čia dabar būtų garsusis „lietuvaičių klausimas“, sukėlęs draudžiamoje spaudoje gal neregėtą polemiką, ir lietuvaičių švietimas, toks reikalingas šeimoms ir pačiai bendruomenei.
„Lietuvos ūkininkai ir kiti, baidydamiesi leisti savo dukteris į mokslą, tegul pažiūri, kiek gerų pusių iš padauginimo skaitliaus mokytų lietuvaičių, – pusių, matomų visiems. Tada nereiks lietuviams globtis su visokiomis svetimtaučių „šlebėmis“, kurios ant kiekvieno žingsnio drebia vyrui į akis: tu chlope! Aš tau malonę parodžiau, tekėdama už tavęs! – taip šiandien dedasi. Tada tiems patiems tėvams bus smagu atsilankyti pas vaikus, nors poniškai gyvenančius: nieks nežvairuos, nieks ant jų nežiūrės iš augšto…“
Jono Basanavičiaus pirmasis jaunystės darbas, berods, buvo skaitymo pradžiamokslis lietuvaitėms. Ir V. Kudirkos raginimų dėka agrarinė patriarchalinė Lietuvos visuomenė keitėsi į tokią pažangią, kuri paskelbusi Respubliką iškart suteikė moterims, itin anksti Europoje, balsavimo teisę.
Ką reiškia vaikui ir žmogui motina, reta kas parašė taip, kaip toje pačioje publicistikoje išsprūdo V. Kudirkai.
„Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dagi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų „dailių“ dalykų mane pritraukė. Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eiliadirbis, tai motinos kaltė. O vienok užaugau ir nuo tos motinos, kuri mano nuomonėje buvo ideališka, niekad negirdėjau, kas tai Lietuva, lietuvis, gaivinimas Lietuvos ir t.t. Negirdėjau to nė nuo močiutės, nė nuo tetų, nė nuo vienos moteriškės iš mano kaimo ir visos apygardos.“
Tokia tai buvo tikrovė prieš „Aušrą“ ir jau „Varpui“ gaudžiant. Todėl V. Kudirka taip tęsia savo polemiką su jį kritikavusiu Stasiu Matulaičiu: „O ką galima pasakyti apie kitas motinas, ką mažiau ideališkos už mudviejų motinas? Buvo gadynė, kada lietuvės gimdė lietuvius ir auklėjo lietuvius. Šiandien lietuvės gimdo tik vaikus, nes tautišką instinktą pametė, o Lietuvos reikalų nepažįsta. Ateityje, tikiu netolimoje, lietuvės vėl gimdys ir auklės lietuvius – kada pažins Lietuvos reikalus per apšvietimą.“
Taigi lietuvaitės ir motinos – Kudirkos viltis, o pagrindinė problema buvo vyrai. Jų tarpe buvo gausu „ligotų“, besistengiančių, anot Kudirkos, išsinerti iš lietuvystės. „Dėl persergėjimo sveikųjų, paduosiu čia žymius tos baisios ligos. Ligoniai 1) lietuviškos šaknies pavardes permaino ant svetimtautiškų: a) užbaigiant vieton aitis, ūnas ir kt. ant skicki ir kitaip, b) numetant tiesiog galą pavardės lietuviškos (iš Milinikaitis lieka Milini, iš Bijūnas – Bijun, c) dirbant visokias permainas viduryje pavardės ir gale (Raudonius – Rovdan, Šiaučiūnas – Ševčun arba Ševčynski, Draugaitis – Dravgott, Pirdžius – Pirdžinski ir daug kitokių); 2) saugojasi lietuviškai kalbėti arba kalba čvierydamiesi ir lyg rodydami per tai savo malonę lietuviškai kalbai; 3) užšnekyti iš netyčių lietuviškai, ypač draugystėje svetimtaučių, paraudonuoja lyg šutytas vėžys.“
Kitur apie šią inteligentų ligą dar vaizdingiau.
„Išskyrus iš mūs juodžiponių daug didesnę dalį tokių, ką lietuviškai ištartą žodį priskiria prie tarimų, išmestų iš salūniško žodyno, da rasime, kad ir likusieji juodžiponiai, neva mylintieji lietuvišką kalbą, nelygiai ją vartoja. Maža tik dalis išdrįsta prie jos prisipažinti atvirai, didesnė gi dalis myli lietuvišką kalbą kokia ten paslaptine, pakampine meile, lyg nelegališką pačią, su kuriaja gėda pasirodyti tarp žmonių. Rodosi, kad lietuvis toks, kaip pasakys ką lenkiškai, tai jis ponas, jis išmintingas, jis didis, o pasakęs tą pat lietuviškai, liktų klopas, kvailys, pašlemėkas.“
Kažin, kaip dabar sekasi mūsų išeivijai branginti savo kalbą ir orumą, parodyti tvirtumą būdo?
O buvo to išėjimo toli svetur ir Kudirkos laikais. „Brazilija – tai pirmas ir paskutinis žodis, kuriuomi pradeda ir baigia mūs kaimo žmonelės darbą, valgį, atilsį ir maldą. Berniukai ir merginos, apkvaitę nuo mislies apie Braziliją, šnabžda tarpu savęs kampuose, tariasi ir rodavojasi lyg garniai rudens laike, kada ir kaip išlėkti į tą laimės šalį ir laukia tos valandos lyg išsiliuosavimo iš sunkaus kalinio. /../ Kur galėdami ir kaip galėdami stenkimės tą brazilijomaniją apmalšinti, persekiodami agentus su pagalba policijos, o ypač aiškindami tikrą padėjimą išeivių Brazilijoje.“
Čia veikė viliojimo verslas (agentai) ir lengvatikystė, o Rusijos valdžia netrukdė, kaip rodės V. Kudirkai, kad liktų „daugiau vietos dėl šiaurinių civilizatorių“.
Nuolatinę kovą V. Kudirka kovojo prieš bjauriausią lietuvių ydą arba ligą – įskundimus kits kito carinei valdžiai. Dažniausiai – dėl draudžiamosios spaudos. Judošių mat Lietuvoje privisę be skaičiaus, o tuos išdavikus dėl lietuviškų raštų jis tolydžio vadina savo pasirinktu žodžiu – šungalviais. Tai knygnešystės epochos savigyna ir sykiu publicisto ginklas kovoj už pilietinę dorą.
„Nesmagu beveik kiekviename N[umeryje] minėti apie juodžiausią pasielgimą tūlų lietuvių, apie … denucijacijas. Kągi daryti, jeigu dėl kiekvieno N. ateina vis naujos žinios apie naujas denucijacijas! O pikto nėr ką slėpti, nes slepiant daleisime tiktai jam išbujoti ir kad įleis gilei šaknis, sunku jau bus išrauti. Žmogus pyksta ant moksliškų nurodymų, būk jis esąs tiktai paskutiniausiu laipsniu abelnų kopėčių viso [gyvo] sutvėrimo, visai negalinčiu užsiginti arčios giminystės su žemesniais laipsniais.
Užmiršta vienok žmogus, kad tankiai savo pasielgimu nupuola kur kas žemiaus už žemesnius sutvėrimus /…/. Gyvuolys žemesnis apsielgia atvirai: pats pyksta, pats ir ginasi, o jeigu silpnesnis, tai pasitraukia, nors ir labai būtų nuskriaustu. Žmogus pasielgia kitaip: dūksta juokdamasis, kanda bučiuodamas, o negalėdamas įveikti savo artimo, daro talką, skundžia jį, paperka kitus, idant tie užvaduotų, o pats stovi pašalyje, nuduodamas akyse svieto nekalčiausią avinėlį. Kokis žemesnis gyvuolys daro denucijacijas? Padėję ranką ant širdies, paklauskime savęs, ar doriška pusė denucijanto ne žemesnė už dorišką pusę šuns, vilko, hijenos? Ar nenuskriaustume minėtų gyvuolių, norėdami juos sulyginti su denucijantu?“
Štai kodėl, nenuskriaudžiant šunų, ir atsirado naujas vardas tokiam nedoro žmogaus tipui: šungalvis. Ginklas prieš jį – tai ir įvardijimas. Vieną sykį nutylėjęs „pavardės neminėsiu“, po to Kudirka panaudojo ir tą ginklą.
„Pernai į rudenį (rašiau apie tai „Varpe“) suvažiavo į Šakius žandarai, pagelbininkas prokuratoriaus ir kiti dėl tyrinėjimo žmonių, apskųstų šungalvio Lukšių, Jakaičio, žinoma, ekssaldoto, už prilaikymą lietuviškų raštų ir knygų. Ką iškvošė tada iš žmonių, nežinau, tik trukdė prasčiokėlius žmoneles, šaukdami į policiją po kelis-syk dėl papildymo tyrinėjimo, ir po metų pasirodė, kad iš tos provos padaryta politiškas klausimas, ir nekuriuos iš tų žmonelių administratyvišku keliu nubaudė: palaikė kalinyje, atidavė ant dviejų metų po policijos priežiūra.“
Kas ne ko, būnam ir patys kalti, moko Kudirka, kai neslepiam ir nesunaikinam susirašinėjimo su redakcija. Ir jis buvo nukentėjęs dėl kažkieno lengvabūdiškumo. „Pats kaišiojame tuos pat laiškus visiems po nose, lyg besigirdami, kad mūs, vage, taip pat ne iš kopūsto galva, ir laikome tuos laiškus ilgą laiką kaipo liudijimą mūs … paikumo – ne dyvai, jeigu laikraštis ar laiškas papuola į akis žandaro arba ir kokio „šungalvio“, ką už paglostymą arba dešimtuką laižo žandarui pavuodegį.“
Nėr ko stebėtis turbūt, kad lietuviška šungalvystė vėl taip atgimė jau naujoj Maskolijoj – sovietų laikais. Kudirka buvo pastebėjęs, kad šios nuodėmės – keršyti kaimynui jo įskundimu – tūlas valstietis katalikas nė nelaiko nuodėme. Nepadegiau, neužmušiau, tik žandarui apie tavo knygas pasakiau – kas čia tokio?
Žinoma, Kudirka nebūtų Kudirka neieškojęs ir dar paveikesnių vaistų, negu skundiko denuncijato paviešinimas.
„Šungalvių, danešančių policijai apie lietuviškus raštus, turime daugelį. Juos išnaikinti vargiai galėsime, vienok apmalšinti šiek tiek, man rodos, galima. Atsargumas, jeigu jis nebūtų pas mus tuščiu žodžiu, gana pagelbėtų tame dalyke. Vienok ant jo užsitikėti negalime. Nepagelbės nė nubaudimas sugauto „šungalvio“, nes tokiu būdu iš vienos bėdos gali įpulti į kitą. Vienok galime pasielgti su „šungalviais“ taip, kad jie ir pajustų ir negalėtų apskūsti: reikia stengtis išskirti juos visai iš draugijos. Jeigu „šungalvis“ yra gaspadoriumi, tegul neina pas jį šeimyna, tegul kaimynai nepriima jo pas save, neina jam į talką ir šalinasi nuo jo visuomet; jeigu jis darbininkas – tegul jo nieks nepriima į darbą; jeigu jis prekėjas – tegul nieks nuo jo nieko neperka; jeigu jis amatninkas – tegul nieks jam neduoda darbo; jeigu jis jaunikis – tegul jaunumenė nepriima jo į bendrystę ir t.t.
Gal kas pasakyti, kad dėl įkūnijimo šitos rodos reiktų išmislyti kitą rodą. Gal būti, vienok antroji roda ne taip labai sunki ir ją kiekvienas savo krašte ir pagal savo nuomonę gali išmislyti. Reikia tiksliai išaiškinti žmonėms kaime, kas tai yra policija, išrodyti visą baisumą tos piktadėjystės tokio „šungalvio“, o dasižinoję žmonės, kas tokiu yra, žinos, kaip su juomi apsielgti – pats, be rodos, pradės nuo jo šalintis. Kaimuose menkiausi mažmožiai greit apsiskelbia, tai kur kas greičiaus apsiskelbs tokia šunybė kurio nors iš kaimo, kaip pardavimas savo brolių į rankas didžiausių kankintojų mūs pačių, mūsų tikėjimo, mūsų kalbos.“
Negeresni ir atviri savųjų kankintojai, smaugikai. Pamatome, kad ir Vziatkovičiai kitąsyk buvo ne vien maskoliai.
„Nežinau, ar tai dėl mažo skaitliaus savųjų inteligentų, ar dėl kitos kokios priežasties, Dzūkijoje daug vietų, reikalaujančių apšviestesnių žmonių, užėmę yra dzūkų vadinami „lietuviai“. Tie „lietuviai“ reikaluose, kur tarpininku yra prakeiktas skatikas, parodo tokį prisirišimą dvasios prie gėrybių šio svieto, kad dzūkai pradeda visai garsiai rėkti: „Tai kad būt mūs žmonės, tai mus taip neluptų, o čia ne mūs žmonės, tik lietuviai!“ Ar galima atrasti skaudesnį sopulį lietuvystėje, už tą, ant kurio nurodo dzūkų skundas. Žmogus svetimą žmogų smaugia – bjaurimės; o kada brolis brolį smaugia – sudrebame iki paskutiniai dirksniai mūsų kūno.“
Tai ką pasakytų Kudirka dabar? Kai dzūkus, aukštaičius ir žemaičius kyšiais smaugia nebe okupantai, bet … „lietuviai“! – ir dar broliai žurnalistai apstoję klaustų: ar dėl tokios Lietuvos kovojai?
Anuomet visa nelaimė ir taipgi liga jo buvo įvardijama esmingai kaip „maskoliavimo dvasia“. Ir barėsi V. Kudirka, kad lietuviai jai nesipriešina. Ką dabar pasakytų dėl maskoliškų dainų „su tikra maskoliška įtalpa“, dėl „pirmamokslinysčių mokintinių“ piemenukų, kurie jau išmokę „užkeikti maskoliškai taip smarkiai, kad net pats maskolius sudrebėtų išgirdęs“?
Dar viena V. Kudirkos diagnozė ir politologinė įžvalga toli ateičiai: psichologinės visų negandų priežastys glūdi pačioje Maskolijoje kaip koks užkeikimas. Lietuvos nelaimė – tai ir Maskolijos nelaimė.
„Žinomas visiems daigtas, kas dedasi su žmogžudžiu, didei nusidėjusiu žmogumi. Iš pradžių mislyja savo kaltę užslėpti, bet juo labjaus apie ją mislyja, juo labjaus pradeda drebėti prieš savo mislis, paskiaus jam rodosi, kad jau visi apie jo kaltę žino ir taikosi tik jį sugriebti: pradeda bijotis savo šešėlio, savo žingsnių ir balso, toliaus – žmonių ir daigtų, ką aplink jį yra, ir pradeda atvirai skųstis, kad jį visi ir viskas persekioja ir tyko ant jo gyvasties; ant galo tampa manijaku ir pats persekioja ir naikina viską, kas, jam rodosi, ant jo tyko. Galų gale – arba kiti tokį manijaką nukaneveikia, arba pats sau galą padaro.
Ar ne toks bus psichologiškas pamatas persekiojimo katalikų Maskolijoje?“
Kudirkos publicistikoje visko pilna. Štai ir nepamainoma istorinė medžiaga, kai jis plačiau surinkęs žinių ir su įskaudinta širdimi rašo apie Kražių skerdynes, polemizuoja su pačiu popiežium, arba prisiminimuose aukojamuose J. Basanavičiui nupiešia jaunosios kartos – per savo pavyzdį – atvirtimą į lietuvybę. Tai antrasis V. Kudirkos gimimas, prieš 125 metus, ir jis, tada 25-metis, graudžiai verkė suvokęs didelę kaltę, kad ligi šiol dar nieko gero Lietuvai nepadarė…
Greta su tokios įtaigos puslapiais – ir ištisi literatūriniai satyriniai fragmentai, kuriuos tyrinėtojai galėtų išskirti ir papildyti V. Kudirkos satyrų rinkinį. Toks tai nebūtas Šakių žandarų protokolas, atrastas neva po 300 metų, „Podvig Seravo generala ili vziatije pristupom židovskich mužikov Šakach 5 sentiabria 1892 goda“ (išversta: Pilkojo gendroliaus didžiadarbis arba užėmimas šturmu žydų šikininkų Šakiuose 5 rugsėjo 1892 m.). Toks ir palyginimo vaizdelis apie lietuvių laikraštinės polemikos kultūrą, kažin ar labai pakitusią po 110 metų:
„Vieton atrėmimo išvadžiojimais išvadžiojimų, vieton nuoseklaus parodymo priešininkui klaidingumo jo pažvalgų, mes stveriamės prie rašytojaus ypatos, begėdiškai lendame į jo privatišką gyvenimą, stengdamiesi surasti tenais tokius priepuolius, kuriuos galėtume drėbt į akis, kaipo nužeminantį apkaltinimą. Kad toks šnipinėjimas po privatišką gyvenimą neturi ryšio su polemika, tai aišku kiekvienam šiek tiek numanančiam žmogui. Kartais polemistas taip toli nužengia, kad priešininkas, norėdamas pastatyti repliką, turėtų keltis iš laikraščio skilčių į tiesdarystės įtaisas [įstaigas]. Tokią polemiką vartoja, žinoma, žmogus žemos kultūros, kuris neatskiria rašto nuo rašytojaus, pažvilgių [jo] rašte – nuo privatiško gyvenimo smulkmenų, išvadžiojimų – nuo paprasto koliojimo. Juk ir kaimo boba, norėdama parodyti, kad ne jos višta iškasė kaiminkos rasodą, išdėsto priešininkei visą gyvenimą ir, jeigu da nepasitiki ant pertikrinančio tvirtumo savo išvadžiojimų, sudrūtina juos parodžius priešininkei labiausiai slepiamąją kūno vietą – tai mat išvedžiojimai, kad ne jos raiboji iškasė rasodą.“
Ir geros žinios, kurias V. Kudirka džiaugsmingai praneša, vėl nusidėdamas protingais komentarais.
Antai lietuvių dainos, atliktos Helsinkyje suomių choro ir dar moterų lietuviškais parėdais, dainavusių taip, „kaip dainuoja mūsų panemunėse“. Visa tai parūpino, be abejo, jauna literatė Maila Mikkola (Talvio), o kad jai rinkti padėjo ir dar dainas, tikriausiai, harmonizavo pats Vincas Kudirka, tai to nemini. Tik apgailestauja: „Lietuvos tautiški moterų parėdai ir lietuviškos dainos visur kitur patinka, o pačioje Lietuvoje ne; svetimi gėrisi, o patys lietuviai ne.“
Kita gera žinia, kad pasirodė išspausdintos pirmosios lietuviškos muzikos kompozicijos: „vieno amatoriaus“ (nerašo, kad jo paties) „Varpelis“ – valcas lietuviškuose rūbuose, ir dar kita vieno konservatorijos mokintinio polka „Lietuvaitė“. Ko bebūtų vertos, visgi tai „kregždės, kurios pavasarį apreiškia.“
Džiaugėsi V. Kudirka ir Prūsų lietuvių atbudimo veikla, ne kartą apie ją rašė, dar ir tuo būdu vienydamas tautą, o sykį net pavydėjo: „Laimingi tie Prūsų lietuviai!“ Kažin kuo? „Kad jiems rūpi padėjimas brolių, reiškia nusiuntimas apšvietimo ministeriui prašymo“, kad leistų mokyklose dėstyti tikėjimą lietuviškai, nesiųstų į lietuviškus kraštus mokytojų, nemokančių gerai lietuviškai, nedraustų ir nebaustų vaikų už vartojimą lietuviškos kalbos. Išties laimingi! “Jie gali prašyti! Lietuviai po Maskoliumi nei to negali padaryti ir neišdrįsta, nes iš augšto žinoma, kad kiekvienas prašantis yra laikomas valdžios kaipo maištadarys ir kaipo maištadarys turi pražūti.“
Ir čia pat Kudirka cituoja ūkininko laiškelį, kurį tas parašė dėl valdžios paraginimo duoti kiekvienam po keturis gorčius rugių badaujantiems Maskolijoje.
„Gerai – sako, –mes visi duosime po keturis gorčius dėl baduojančių ciesoriaus žmonių, tik tegul ir ciesorius parodo mums už tai nors mažą malonę, keturis žodžius: daleidžiu lietuviams spausdinti knygas“.
Už keturis gorčius – keturis žodžius! Tai jau prabudusi sąmonė ir orumas, tai su tokia išmintimi Lietuvos ūkininkai, savo vaikų šviesuolių vedami, laimėjo.
Nepaprastai verta išgirsti, ką tebesako Kudirka „Tėvynės varpuose“, juk daugybė dalykų ir šiandien aktualūs.
Kad taip įsivaizduotume virš viso Vilniaus bokštą ir didelį didelį varpą, skelbiantį: „Kelkite, kelkite!“ Turbūt iš tiesų keltumės, nes laikas.
Šaltinis: bernardinai.lt