Valensas Viktoras Čeginskas
prodeoetpatria.lt | 2009
„Lie–tu–va! Lie–tu–va!“ Kas ta Lietuva? Pirmiausia – valstybinės sienos atribota žemė (su miškais bei vandenimis) ir toje teritorijoje gyvenančiais žmonėmis. Nebūtų šios žemės – nebūtų teritorijos, nebūtų ir Lietuvos!
Žemė – nepakeičiamas ir svarbiausias kiekvienos Tautos egzistencijos šaltinis, civilizacijos pagrindas. Todėl žemės naudojimo ir tvarkymo reikalams visos valstybės skiria didžiulį dėmesį. Žemė – neįkainuojamai brangus kiekvienos Tautos nacionalinis turtas, už ją Bočiai aukojo gyvybę.
Lietuvoje nėra vertingų žemės iškasenų, nėra išvystytos daug darbo vietų teikiančios pramonės, ir tik turimas 6,53 mln. ha žemės fondas yra pagrindinis šaltinis, teikiantis žmonėms darbą, pragyvenimą, pajamas bei gausias kitas dvasines ir materialines gėrybes. Visavertis, moksliškai pagrįstas šio žemės fondo naudojimas su pridėtiniais gyventojų verslais įgalina kelių milijonų Lietuvos žmonių gyvenimą.
Lietuvos žemės fondo valstybinės žemėtvarkos darbų bare dirbau 47 metus (1954–2001). Per tą laikotarpį ir vėlesniais metais mačiau, kokią naudą žmonėms ir valstybei duoda racionaliai naudojama žemė ir kokį skurdą jie patiria, kai žemė dirvonuoja. Eidamas įvairias pareigas, atlikdamas žemės matavimo, žemės naudmenų agroūkinio tyrimo ir kartografavimo, inventorizavimo, apskaitos darbus, rengiant atskirų žemėnaudų ir Respublikos administracinių rajonų žemės ūkio išplanavimo projektus, teko pėsčiomis išvaikščioti ir apvažinėti daug geografinių vietovių, akivaizdžiai pažinti ištisų gamtinių regionų žemės naudojimo, dirvožemių ir reljefo bei ūkininkavimo skirtumų sąlygas. Dirbdamas bendravau su daugybe ūkininkų, kolūkių vadovų bei specialistų, įvairų mokslo sričių darbuotojais, gausiuose seminaruose bei konferencijose diskutavau apie žemės fondo valdymo ir tvarkymo problemas. 1963–1973 m. buvau Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos vakarinių regionų ir Baltarusijos tarprespublikinės žemėtvarkos darbų koordinacinės tarybos narys. Tai leido dar plačiau pažinti ir įvertinti valstybinės žemėtvarkos darbų svarbą ir naudą valdant ir tvarkant valstybės žemės fondą.
Lietuvos žemės fondo valdymo nestabilumas – didžiulė žala valstybei. Per pastaruosius nepilnus 100 metų Lietuvos žemės fonde buvo įvykdytos trys skirtingos žemės reformos ir dėl to Valstybė bei jos žmonės patyrė didžiulių nuostolių, sunkiai suvokiamą žalą ir skriaudą. Palyginti per šį trumpą laikotarpį iš esmės buvo laužomos žemės fondo valdymo formos ir santykiai: panaikinta įgyvendinta privati žemės nuosavybė ir likviduoti Lietuvos ūkininkai; pravesta žemės nacionalizacija; panaikinti nacionalizuotos žemės dariniai ir atkurta privati žemės nuosavybė. Lietuvos piliečiai, per 50 metų okupaciją netekę žemės nuosavybės, tuo pačiu prarado valstybėje esamo žemės fondo naudojimo ir tvarkymo dalinę atsakomybę. Žemė tapo svetima – ne mano. Įsigalėjo nesaikingas žemės plotų naudojimas, tarša įvairiomis atliekomis. Pernelyg dideli vertingos žemės plotai buvo užimti miestų plėtrai, kolūkinių gyvenviečių statybai, įvairioms inžinerinėms komunikacijoms.
Neekonomiškai naudojant žemės plotus buvo mažinami žemės resursai, reikalingi žemės ir miškų gamybai, kur žemė yra visos biologinės gamybos pagrindas ir tiekia daug materialinių gėrybių. Taip, pavyzdžiui, ariamos žemės plotas, tenkantis vidutiniškai vienam gyventojui, nuo 1,02 ha 1958 m. sumažėjo iki 0,84 ha 1966 m., o 1970 m. – ir iki 0,72 ha. Susilpnėjo miškų priežiūra, padidėjo jų kirtimas, vandenų tarša, buvo nesaugomos vandens apsauginės zonos ir t.t.
Pirmoji žemės fondo naudojimo ir valdymo pertvarka. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje (1918–1939 m.) atlikta žemės reforma savo turiniu prilygo pažangiai dar XIX a. Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kt. Europos valstybėse formuotai ir iki dabar ten išlikusiai savarankiškų ūkininkų veiklos kaimų sandarai. Jau anuomet, dar kaip reikiant vienkiemiuose neįsikūrę darbštūs Lietuvos ūkininkai ir to meto primityvaus ūkininkavimo sąlygomis įrodė savo gyvybingumą. 1938–1940 metais jie užpildė vidaus rinką ir eksportui gamino daug įvairios ekologiškos ir pigios žemės ūkio produkcijos bei žaliavų pramonei. Anuomet Lietuvoje buvo žemės ūkio produktų perteklius, miestų tarnautojai net buvo verčiami pirkti žąsis, bekonus.
Lietuvos ūkininkai mylėjo ir brangino žemę, miškus bei vandenis, domėjosi agronomijos, sodininkystės mokslo žiniomis, plėtė bitininkystę, išradingai tvarkė vienkiemius, laikė daug gyvulių, nes matė, kad dirba sau. Jie augino gausias darbo nebijančias šeimas, puoselėjo dorą, papročius ir Tautai išauklėjo daug pasiaukojusių inteligentų.
Vykdydama žemės reformą prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valdžia siekė, kad kuo daugiau bežemių ir mažažemių šeimų būtų aprūpintos žeme ir neemigruotų. Buvo rūpintasi, kad Tauta būtų skaitlinga ir turėtų pragyvenimą. Ūkininkams įsikurti valstybė pagal to meto ekonomines galimybes skyrė miško medžiagos statyboms, tiekė įvairių lengvatų. Lietuvos kaime 1941 metais jau buvo įsikūrę 386 220 vienkiemių, kurių dalis banguoto reljefo landšafte yra išlikę iki dabar. Kaime vidutiniškai 100 ha žemės naudmenų buvo 7 vienkiemiai. Nuolat stiprėjo kaimų bendruomenės, plėtėsi pagalbiniai verslai, populiarėjo tradicijos, talkos, gerėjo ekonomika.
Antroji žemės fondo pertvarka. Buvo pradėta prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo okupuota ir pagal sovietų įstatymus 1940 m. paskelbta visos žemės nacionalizacija. Karui pasibaigus (1945 m.) Lietuvoje buvo įkurti 103 (vidutiniškai 1557 ha) tarybiniai ūkiai. Ruošiantis kolūkių kūrimui dešimtys tūkstančių pavyzdingai besitvarkančių ūkininkų buvo išbuožinti arba su šeimomis gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibiro katorgą. Likusiems ūkininkams buvo uždėtos didelės, būtinos pristatyti valstybei mėsos, pieno ir grūdų duoklės (pyliavos), kurios nuolat buvo didinamos ir stūmė ūkius prie bankroto. Nuo 1947 metų pradėta prievartinė visuotinė kolektyvizacija iš pagrindų naikino prieškarinės nepriklausomos Lietuvos suformuotą ekonomiškai stiprėjantį kaimą. Iš visų ūkininkų buvo atimta ne tik žemė, bet ir arkliai, galvijai (palikta šeimai po vieną karvę), žemės dirbimo padargai (net vežimai), didesni ūkiniai pastatai, o jie patys buvo verčiami dirbti kolūkiuose kaip pigi darbo jėga. Taip buvo likviduoti Lietuvoje buvę savarankiški ūkininkai. Kolūkiuose žmonės nieko neuždirbdavo ir buvo viskam abejingi, smerkė kolūkius ir jų organizatorius. Jiems pragyvenimui tebuvo palikta 30–60 arų žemės sklypai, kuriuos įdirbti tegalėjo tik šventadieniais, kad mažiau lankytų Bažnyčias. Melioruojant lygumų žemes buvo didinami dirbamos žemės sklypai ir naikinami vienkiemiai, statomos kolūkinės gyvenvietės. Sukurti kolūkiai nebuvo stabilūs: 1950 metais Lietuvoje buvo 5 536 kolūkiai, 1960m. – 1920 kolūkių, 1970 m. – 1431 kolūkis ir 301 tarybinis ūkis. Ekonomiškai nusigyvenę stambūs kolūkiai paprastai buvo smulkinami, o mažesni buvo prijungiami prie kaimyninių ekonomiškai stipresnių. Naujai suorganizuoti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai ilgus metus sunkiai vertėsi; dideli plotai būdavo neapsėjami, derliai maži, daug kur iš ūkininkų paimtiems gyvuliams trūko pašarų. Kai kur artėjant pavasariui kolūkių gyvuliai buvo šeriami nuo ūkininkų griaunamų pastatų stogų nuimtais šiaudais ir iš miško atvežtais spygliuočių medžių susmulkintais spygliais. Užėjus į kolūkio gyvulininkystės pastatus buvo galima pamatyti gulint išbadėjusius arklius, karves ir po purvą braidančias alkanas kiaules. Kai kur šėrikai nusilpusius gyvulius perjuosdavo virvėmis ir pririšdavo prie lubų. Kai tik pradėdavo tirpti sniegas, tokius gyvulius žaizdotomis pragulomis išvesdavo į laukus susirasti pašaro.
Ilgainiui kolūkiai ir tarybiniai ūkiai įsigijo technikos, geriau įdirbdavo dirvas, pastatė gyvulininkystės pastatus ir savo gyvulių nelaikė vienkiemiuose pas kolūkiečius. Gerėjo jų ekonomika, ypač tų, kurie gaudavo didesnę valstybės paramą. Tačiau buvusių ūkininkų, kurie naikinant vienkiemius iš kolūkių neišvyko gyventi į miestus ir liko kolūkiečiais, gyvenimas buvo skurdus ir darbo sąlygos blogos. Žymiai geriau kaime gyveno kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, kontorų darbuotojai, fermų vedėjai, sandėlininkai, mechanizatoriai, melžėjos. Kai kuriuose ūkiuose buvo nurašytų, bet apsėjamų plotų ar nuslėptų – statistikai neparodytų – gyvulių. Šitai padėdavo ūkiams parodyti ataskaitose didesnius gamybinius rodiklius, aukštesnius išmilžius. Dažnai tokie ūkiai buvo premijuojami, rodomi pavyzdžiu kitiems, kaip „gerai besitvarkantys“. Dalis ūkių gyvulininkystę vystė valstybės atvežtais (iš Ukrainos, Kanados) ir dalijamais grūdais bei kombinuotais pašarais. Ypač geros ūkininkavimo sąlygos buvo sudaromos parodomiesiems, eksperimentiniams ir mokomiesiems ūkiams, kurie pasistatė ir įrengė mechanizacijos, gyvulininkystės kompleksus, statė miesto tipo gyvenvietes. Tačiau visa tai buvusiems ūkininkams buvo valdiška ir jų nedžiugino. Jie dirbo už menką atlyginimą, neturėjo ateities perspektyvų, dirbo ne sau ir todėl jų darbas nebuvo našus. Išplito įprotis girtauti, vogti, kolūkietiško turto kaip savo nesaugoti. Miestų gyventojai nebuvo pakankamai aprūpinami pieno produktais, o mėsos parduotuvėse galima buvo nusipirkti tik galvijų kojų, vadinamų „kanopų“. Pagaminta produkcija buvo išvežama į Rusiją.
Trečioji žemės fondo pertvarka. Lietuvos žemės fondą dar kartą naujai suraižiusi reforma pradėta nuo 1990 metų kovo 11 dienos, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus neteisėtą okupacinio rėžimo primestą žemės nacionalizaciją, grąžinus savininkams atimtą žemę. Kaip Latvijoje ir Estijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų sugrąžinta iš visų piliečių atimta žemė, buvo panaikinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos (2001-02-05 Nr. 1303-02-462) duomenis 688 522 Lietuvos piliečiai (šeimos) padavė prašymus atkurti jų nuosavybės teises į 4,03 mln. ha. žemės, jų valdytos nuosavybės teise kaimo vietovėse, ir 53 095 piliečiai – į 55493 ha žemės, esančios miestuose. Šis darbas iki dabar dar nebaigtas, nes dalis žemės yra užstatyta – pastatytos kaimo gyvenvietės ir kiti inžineriniai statiniai, patvenkta.
Dar pradedant žemės gražinimą, pagal Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą 15 744 piliečiams buvo suteikta žemė ūkininko ūkiui steigti. Už visas negrąžinamas žemes savininkams reikėjo išmokėti kompensaciją pinigais arba suteikti ekvivalentinį žemės plotą kitoje vietoje. Šie darbai užtęsti dar ir dėlto, kad jie atliekami decentralizuotai, apskričių ir administracinių rajonų darbuotojų jėgomis, be reikalingo dėmesio bei kontrolės, daugeliui darbuotojų neturint reikiamos kvalifikacijos. Taip, pavyzdžiui, pagal 1997 m. žemėtvarkos grupės vadovės O. Zamislovienės Lietuvos Seimui raštu pateiktą informaciją, Trakų rajone žemės grąžinimo bei žemės reformos problemas sprendė 10 agrarinių reformos tarnybų, kuriose buvo 48 darbuotojų etatai. Juose dirbo 27 agronomai, 8 buhalteriai, 4 ekonomistai, 2 zootechnikai, 2 veterinarijos gydytojai, 1 mokytojas, 1 prekių žinovas, 1 teisininkas, 1 žemės ūkio įmonių organizatorius ir 1 žemėtvarkininkas. 24 darbuotojai turėjo aukštąjį išsilavinimą, o 24 – aukštesnįjį.
Daug kur naujos žemėvaldos suformuotos neturint reikiamos kvalifikacijos ir be centralizuoto valdžios dėmesio, nepaisant ekonominių reikalavimų, nekompaktiškos, net mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais, išmėtytos tolimais atstumais, neretai – be tinkamo privažiavimo. Tai parodo statistikos duomenys: 2008 m. pradžioje iš viso į privačią nuosavybę buvo sugrąžinta 3 671 729 ha. žemės, kuri buvo 1 701 492 atskiruose sklypuose. Šį sklypų skaičių valdė 1 316 805 savininkai. Nekompaktiškų žemė valdų suformavimas žymiai padidino žemės darbų, gamybos organizavimo bei gaminamos žemės ūkio produkcijos išlaidas ir savikainą.
Dažnas ir nekvalifikuotas Lietuvos žemės fondo valdymo ir naudojimo pertvarkymas daro didžiulę žalą valstybei. Baigiantis XXI a. pirmajam dešimtmečiui, kai kitose Europos valstybėse jau antrąjį šimtmetį nusistovėjusi nesunaikinta šeimos ūkių žemėvalda modernizuojama ir intensyvinama, Lietuvoje dar tik formuojasi nauja ateities žemėnauda; labai daug žemės dirvonuoja, o per 0,5 mln. jaunimo pragyvenimo ieško užsienyje, daugelis ten dirba pas ūkininkus. Dar virš 0,2 mln. bedarbių yra įsiregistravę darbo biržoje.
Dabar žemė Lietuvoje savininkams tik grąžinama, valstybinė parama jiems atsikurti ar realizuoti nedideliuose šeimos ūkiuose pagamintą produkciją neteikiama, todėl daug piliečių sugrąžintą žemę pigiai parduoda, išnuomoja arba palieka dirvonuoti. Esant tokiam žemėnaudos nestabilumui, žemė, kaip Tautos turtas, yra nuvertinta: ji paverčiama daugiau preke, bet ne gamybos priemone. Tuo naudojasi žemės supirkėjai, net užsieniečiai, kurie pigiai superka ir užvaldo ištisų kaimų ūkininkų žemę. Taip daug piliečių, dėl laikinų ekonominių sunkumų netekę žemės, kaip verslo ir pragyvenimo šaltinio, tampa bedarbiais. Dalis jų emigruoja. Dėl tokios padėties dabar Lietuvos biudžeto ir ES kaimo plėtrai skiriamos gausios lėšos ne visur duoda reikiamą efektą ir daugiausiai jomis pasinaudoja stambių ūkių žemvaldžiai. Naudojant šias lėšas stinga viešumo.
Siekiant, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, reikia, kad Lietuvos valdžia skirtų nuolatinį dėmesį žemės fondo valdymo reikalams. Šiam tikslui tikslinga atkurti respublikinę centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi visos Respublikos valstybinės žemėtvarkos klausimais: kaip tobulinti žemės išteklių apsaugą bei naudojimą, kaip įgyvendinti šias priemones ir jų įgyvendinimo darbu kontroliuoti, nepriklausomai nuo to, ar žemė valstybinė, ar privati. Prieškario Lietuvoje tokia tarnyba sparčiai, vienkartiniais geodeziniais matavimais atliko dvarų parceliavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą; žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus. Labai daug Lietuvos žmonių iki šiol neturi taip tinkamai techniškai ir juridiškai sutvarkytų žemės nuosavybės dokumentų.
Kad būtų galima ekonomiškai įvertinti Lietuvos žemės fondo pertvarkymą grąžinant žemę savininkams ir nustatyti perspektyvinę valstybinės žemėtvarkos darbų kryptį, visų pirma reikia neatidėliojant apibendrinti esamą kritišką žemėvaldų būklę, inventorizuoti dirvonus, paruošti žemėnaudos gerinimo priemones visoje Respublikoje. Neleistina, kad Lietuva, prieškariniais nepriklausomybės metais gausiai eksportavusi ir su pertekliumi aprūpinusi vidaus rinką žemės ūkio produktais, dabar dideliais kiekiais ir mažesnėmis kainomis importuoja mėsą kiaušinius, uogas, vaisius, daržoves, net salotas, gėles, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Juk pirkdami importuojamus produktus, Lietuvos žmonės ekonomiškai stiprina užsienio valstybių ekonomiką.
Dabartinė Respublikos aplaidi žemėnauda daro didžiulę žalą Lietuvos valstybingumui, gilina šalies ekonominę ir politinę krizę.
Vilnius, 2009-04-06