Vertybinis kelias – Tomo Vilucko lūpomis

Nuo vaikystės paaiškėjo, kad turiu judėjimo negalią. Man teko gyventi tarybinėje visuomenėje, kurioje neįgaliems žmonėms buvo labai sunku, jie būdavo nustumti į jos paraštes. Pavyzdžiui, negalėjau baigti mokyklos kartu su savo bendraamžiais, tad liko viena išeitis neatsilikti nuo jų – skirti labai daug laiko savišvietai.

Kai man buvo 20 metų, įvyko vertybinis lūžis – aš įtikėjau Dievą, nors prieš tai laikiausi ateistinių nuostatų. Pažintis su Biblija, aktyvus įsijungimas į Katalikų Bažnyčios veiklą ir tikrų vertybių atradimas padėjo atsitiesti bei apčiuopti gyvenimo orientyrus. Kitaip pradėjau vertinti gyvenimą, o paauglystėje atsiskleidęs žingeidumas įgavo dar didesnį mastą. Domėjausi įvairiomis teologijos, filosofijos, psichologijos, politologijos temomis. Tuo tikslu pradėjau skaityti mokslinę literatūrą, pramokau prancūzų, anglų, lotynų kalbas.

Nebuvau jokios sovietinės struktūros dalis, kelios dienos po Sausio 13-osios įvykių atsisakiau sovietų paso.

Trokštu būti KITOKIU politiku – besivadovaujančiu krikščioniškomis vertybėmis, girdinčiu žmogų, ne viešpataujančiu, bet tarnaujančiu, dirbančiu Lietuvai, o ne interesų grupuotėms.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top