Vidas Rachlevičius. Lietuva tampa labai įdomiu kraštu

Būtų labai juokinga, jei nebūtų graudu. Viešojoje erdvėje reiškiasi minios visų galų vadinamųjų ekspertų – viešųjų ryšių, komunikacijos, užsienio politikos, medicinos, žmogiškųjų santykių ir t.t. Nežinia iš kur išlindęs ir influenceriu apsiskelbęs veikėjas ar veikėja laikomi proto bokštais, neginčijamų tiesų skleidėjais. Visi turi „Google“, visi viską išmano ir svaičioja apie viską, o žiniasklaidoje – jokių redakcinių filtrų, nes ten dauguma – tokie patys. Atrodo, kad redaktoriaus pareigybė nebeegzistuoja. Štai ir paradoksas: šalyje sparčiai daugėjant visų galų ekspertų, jos politikos lygis ir visuomenės mentalitetas skutamuoju skridimu sminga į žemumas. Vadinasi, tie ekspertai niekam tikę?

Pasižiūrėkime tik į kelis pastarojo meto epizodus. Baltarusija. Europinės plepalų politikos štampais ir šablonais mąstantis politikos ir politologijos vaikų darželis pūtė kovos trimitus ir „vertė“ iš posto Kartoflenfiurerį. Jau pirmosiomis dienomis po rinkimų ir aš, ir kiti žmonės FB rašė, kad politine prasme „statyti ant S. Tichanovskajos“ yra didžiulė klaida, strateginiu požiūriu tai visiškai netikęs kelias ir t.t. Tačiau mūsų politikai gavo progą pasirodyti svarbiais, būti matomais europiniame kontekste ir pažaisti su mašinytėmis smėlio dėžėje. Žaidė ir džiaugėsi. Kodėl dabar visi tokie pritilę, koks baltarusiškos politikos rezultatas? Jokio. Tačiau yra posakis „…. su iniciatyva“. Taigi, mūsų užsienio reikalų ministras nesėdėjo rankų sudėjęs ir nutarė suduoti lemiamą smūgį Baltarusijos diktatoriui. Po susitikimo su S. Tichanovskaja jis kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl Baltarusijos pavadinimo keitimo… Ačiū Dievui, kad komisijos pirmininkui užteko proto net nesvarstyti šio klausimo. Baltarusiai mus dar labiau pamilo? Atvirkščiai. Dabar nuosaikūs komentatoriai ir net opoziciniai apžvalgininkai klausia: „Kas įgaliojo Tichanovskają ir lietuvius?“ Po šios ministro iniciatyvos iš mūsų Baltarusijoje dabar daug kas šaiposi lygiai taip pat, kaip mes iš įvairių beprasmių Briuselio sankcijų ir kitų kabinetinių iniciatyvų, kuriomis ES „triuškina“ Lukašenką ar Putiną.

Kaip Lietuva sureagavo į Rusijos opozicijos veikėjo A. Navalno sulaikymą? G. Landsbergis kaip koks TSPMI bakalauras aiškina, kad ES turėtų svarstyti sankcijas Rusijai. O, vargeli! Kada jis ir Briuselio biurokratija pagaliau nustos mus visus žeminti ir statyti ant pajuokos? Rusams jau atsibodo apsimetinėti ir jie atviru tekstu kalba, kad dėjom mes ant tų jūsų sankcijų… Tačiau šia proga prisiminiau ir G. Kirkilo premjeravimo laikus, kai juokdavausi, kad Vilniuje turbūt nebuvo nė vienų laiptų ar durų, prie kurių jis nebūtų davęs interviu ar ko nors nepakomentavęs. Ir štai mūsų Prezidentas pasakė: „A. Navalno areštas jam tik ką sugrįžus namo yra tik dar vienas Kremliaus pastangų sistemingai piktnaudžiauti žmogaus teisėmis ir demokratinėmis laisvėmis įrodymas“. Dar vienas įrodymas, kad šalies, garsėjančios milžiniška komunikacijos ir PR‘o „profesionalų“ kariuomene, Prezidentas nesugebėjo suformuluoti logiško sakinio. Gal kas nors gali pasakyti: žmogau, jei nesugebi kalbėti ekspromtu, nedaryk to – juk esi valstybės vadovas, reiški jos poziciją, o kiekvienas tamstos žodis yra svarbus. Jei žinosi, kad reikės tai daryti, pasirašyk ant lapelio, parepetuok prieš veidrodį arba, geriausia, tegul parašo pranešimą spaudai, išplatina jį ir dar tamstos vardu gali sklandžiai perskaityti atstovas spaudai. Taip bus tikrai geriau.

Ir trečias gūdžios provincijos politikos epizodas. Dabar aukščiausiuose valdžios sluoksniuose vyksta intrigos bei rietenos dėl ambasadorių ES bei JAV kandidatūrų. Kai dėl Briuselio, tai tik labai šilta vieta ir valstybės interesų požiūriu tai jokia problema, nes ES kontekste mes jau seniai neturime savarankiškos politikos, o pritariamai palinksėti galva gali bet kas. Visai kita kalba Vašingtonas. Nors JAV tebėra mūsų svarbiausia sąjungininkė, ten įvyko esminis lūžis, kuris, be jokių abejonių, stipriai keis Vašingtono užsienio politiką. Numatomi paskyrimai nėra palankūs mums. Ką tokiu atveju darytų atsakingai į valstybės reikalus žiūrintis šalies vadovas, premjeras, užsienio reikalų ministras? Pirmiausiai visi turėtų nustoti brukti saviškius į ambasadoriaus postą. Reikėtų suremti pečius, suformuoti rimtą task force. Tik be jokių „komunikacijos profesionalų“ bei TSPMI propagandinės politologijos kapelijos. Mūsų tarnybos iš atvirų šaltinių turėtų surinkti ir susisteminti visą įmanomą informaciją apie Antony Blinkeną ir kitus į svarbiausius Valstybės departamento postus ateisiančius pareigūnus. Juk visi puikiai supranta, kad ne J. Bidenas formuos užsienio politiką ir tai akivaizdžiai rodo pastarųjų savaičių vaizdo įrašai, kuriuose matome, švelniai tariant, nuo metų naštos labai pavargusį žmogų. Reikėtų pasitelkti ir visus įmanomus formalius bei neformalius ryšius Vašingtone ir bandyti išsizonduoti, kokie gali būti pokyčiai. Po to susidėlioti galimus scenarijus bei strategijas ir tik tada ramiai pagalvoti, koks žmogus geriausiai galėtų tokį darbą dirbti.

Pasvajokim…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
26 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
26
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top