pozicija.org
Spalio 28 d. E.Jakilaičio televizijos laidoje „LRT forumas“ diskutuojant dėl LŽVS koalicijos su Seimo LSDP frakcija Algirdas Sysas pareiškė, jog socialdemokratams svarbiausia yra žmogaus teisės. Spalio 30 d. kitoje laidoje Gediminas Kirkilas jau konkrečiai įvardijo, kad socialdemokratams svarbiausias yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos postas.
Gal kai kam pasirodys „kuklūs“ socialdemokratų valdžios siekiai, tačiau tiems, kurie rimtai stebi žmogaus teisių būklę Lietuvoje, tie siekiai kelia rimtą susirūpinimą.
Pirmiausia neaišku, kokias žmogaus teises turi galvoje socialdemokratai? Jų atstovas Algirdas Šešelgis pastaruosius 4 metus darbavosi viceministru Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Per tuos ketverius, kaip ir per visus 26-erius metus, buvo kuriamos programos, projektai, rengiamos akcijos įmantriausiais pavadinimais. Milijonai eurų buvo švaistomi lyčių lygybės plakatams, o reklamos stendais kovojama su smurtu artimoje aplinkoje ir patyčiomis. Tačiau ar tai galima vadinti kova dėl žmogaus teisių?
Drįstu manyti, jog iki šiol net nebuvo mėginta kovoti su smurtu ir patyčiomis. Mūsų šalyje patyčių „kultūra“ nuosekliai plėtojama. Pakanka perskaityti laikraščių ir internetinių portalų straipsnių pavadinimus, pasiklausyti politologų arba žurnalistų (pvz., A.Užkulnio) samprotavimų apie naujai išrinktus Seimo narius.
O gal socialdemokratams parūpo prasigėręs ir degradavęs Lietuvos kaimas – pagal alkoholio suvartojimą pirmaujame Europoje, o savižudybių mastais garsėjame pasaulyje. Vieša paslaptis, kad narkomanija ir alkoholizmas – tai socialinė liga, iš kurios kyla neviltis, smurtas, nusikaltimai ir savižudybės. Todėl plakatais kovoti su smurtu tėra tuščias pinigų švaistymas.
O gal socialdemokratams buvo neprieinama informacija, jog iš penkių šimtų tūkstančių likusių Lietuvoje vaikų bemaž penktadalis gyvena skurde ir neturi galimybių tinkamai augti ir vystytis?
Matyt, tuos ketverius metus būdami valdžioje jie taip rūpinosi žmogaus teisėmis, kad tokio mažmožio kaip žmonių skurdas nė nepastebėjo. Gal ir nematė reikalo milžinišką gyventojų atskirtį ir socialinę nelygybę tapatinti su žmogaus teisių pažeidimais. Todėl geru žodžiu minėti buvusios valdžios, įskaitant ir socialdemokratų, pastangas ginant žmogaus teises tiesiog liežuvis nesiverčia. Dauguma jų rūpinosi, kad kuo griečiau būtų ratifikuota Stambulo konvencija, kurią Seime mėgino „prastumti“ ta pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Ši konvencija neva nukreipta kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų ja siekiama įteisinti plačią lyčių įvairovę ir socialinės lyties sąvoką. Konvenciją ratifikavus tektų iš esmės keisti daugelį nacionalinių teisės aktų, įskaitant Baudžiamąjį kodeksą, nes konvencija reikalauja taikyti baudžiamąjį persekiojimą diskriminuojantiems kitą asmenį dėl lyties ar lyties tapatybės. Pavyzdžiui, asmuo gali būti baudžiamas už tai, kad kitą asmenį laiko vyru, kai pastarasis tapatinasi su moterimi. Pagal konvenciją tokias „vertybines“ nuostatas privaloma ryžtingai įtvirtinti švietimo sistemoje, vadovėliuose ir kt. Kai kurie socialdemokratų veikėjai, siekdami ją ratifikuoti, nėrėsi iš kailio dergdami visuomenę – esą ji atsilikusi ir neapsišvietusi, suprask: platesnė lyčių pasirinktis apsaugotų moteris nuo smurto…
Laimė, kvaituliui Seime politinės valios neužteko, tad konvencijos ratifikavimas įstrigo. Klausimas, ar ilgam.
Tariamu žmogaus teisių gynimu ypač garsėjo Teisingumo ministerija, vadovaujama Juozo Bernatonio. Ji parengė Civilinio kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siekta įtvirtinti partnerystę tarp vyro ir moters – ją mėginta prilyginti valstybės registruojamai santuokai.
Baigiantis kadencijai minėtos ministerijos valdininkai šį projektą ne kartą mėgino „prakišti“ Seime , matyt, tikėdamiesi, kad jų parengtas įstatymas neišvengiamai atsidurs Europos Žmogaus Teisių Teisme kaip diskriminacinis ir EŽTT privers Lietuvą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę bei suteikti tos pačios lyties asmenims įsivaikinimo teisę.
EŽTT yra ne kartą pabrėžęs, kad šeimos teisė yra nacionalinių valstybių prerogatyva. O Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato partnerystės kaip valstybinės registracijos fakto, nes Konstitucijos 38 straipsnyje nurodyta, jog valstybė registruoja tik „santuoką, gimimą ir mirtį“. Taigi norint įteisinti partnerystę, būtina keisti Konstituciją.
Prisidengdami žmogaus teisėmis socialdemokratai (Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas) inicijavo ir vardų bei pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą, kuriuo valstybinės lietuvių kalbos vartojimą siekta apriboti netgi Lietuvos piliečio asmens dokumentuose.
Dėl tariamų žmogaus teisių nuo 2013-ųjų metų buvo stabdoma Seimo narių iniciatyva papildyti Konstitucijos 38 straipsnį. Ja siekta stiprinti valstybės pagrindą – šeimą – ir ginti išskirtinumą santuokos instituto, kuris stiprina asmens atsakomybę visuomenei. Tačiau visus trejus metus socialdemokrato Juliaus Sabatausko vadovaujamas Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas vilkino šio įstatymo projekto svarstymą, kol galiausiai balsavimui nebeužteko laiko – baigėsi Seimo kadencija.
Čia paminėtos tik kelios sritys iš žmogaus teisių arsenalo, kuriose ketverius metus intensyviai darbavosi socialdemokratai. Prie jų galima pridėti ir buvusio Seimo nario Broniaus Bradausko „silpnybę“ greitųjų kreditų bendrovių veiklai, t.y. verslui, kurio nevaržoma reklama daugybę šeimų paliko be paskutinio būsto, išginusi tūkstančius žmonių į socialinį užribį.
Neabejotina, kad daugybė rinkėjų nusisuko nuo socialdemokratų būtent dėl jų valstybiškai nemotyvuotos veiklos ginant tariamas žmogaus teises, puldinėjant prigimtinę šeimą, valstybinę lietuvių kalbą ir ginant stambųjį bei smukdant smulkųjį verslą ir taip neabejotinai skatinant gyventojų emigraciją.
Po rinkimų jie tarsi praregėjo. Tarsi po šoko terapijos jie pagaliau suprato, kad masiškai iš Lietuvos gyventojai bėga ne vien dėl didesnės algos. Juos iš Tėvynės veja teisingumo stoka, valdžios abejingumas pamatinėms vertybėms, skurdas ir milžiniška socialinė atskirtis. Todėl LŽVS, derėdamasi dėl vertybinių nuostatų suderinamumo, turėtų atidžiai pažvelgti partnerei į „akis“ ir įsitikinti, kad šioji yra tikrai pasveikusi, kad jos praregėjimas nėra trumpalaikis šoko terapijos padarinys, suvokus pačios socialdemokratų partijos išnykimo pavoų, kad pagaliau svarbiausiomis žmogaus teisių aktualijomis valstybėje taps ne tik partnerystė ar tariama diskriminacija dėl lyties tapatumo, bet ir tūkstančiai nepritekliuje gyvenančių vaikų, be tinkamos priežiūros palikti seneliai, skurstančios daugiavaikės šeimos, be darbo likę ir emigracijai pasmerkti jaunuoliai.
Sako, šoko terapijos padarinys yra nuosmukis, kurį netrukus pakeičia spartus atsigavimas ir klestėjimas. Įdomu, ar ši terapija pagelbėjo socialdemokratams?