Pasižiūrėkime, kur stovi mūsų likimo draugė Estija ir kur Lietuva, 1990 m. startavusios faktiškai nuo tų pačių pozicijų.
Juk turi būti viso to priežastys, tiesa?
Socialinės problemos, jos yra didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui! Visi svaigsta dėl Rusijos grėsmės. Betgi niekas tiek nenuveikia Rusijos naudai, kiek mūsų socialinė politika. Ir 1940 m. buvo pakankamai nemažas nuošimtis visuomenės, kuri, bent pirmame etape, buvo apkvailinta ir patikėjusi, kad bolševikai atėjo čia spręsti jos socialinių problemų.
Visuomenės demotyvacija ir psichologinis atsiribojimas nuo savo šalies, kaip socialiai nevykusio eksperimento, yra gąsdinantis. Žurnalas „Reitingai“ paskelbė šiurpinančius moksleivių apklausos duomenis. Tai jau ne emigracijos, evakuacijos nuotaikos. Ir jokių sentimentų savo šaliai, kultūrai, paveldui. Tai dabartinės švietimo sistemos produkcija: jauni žmonės ryžtasi ne atsakomybei ir nori ne keisti padėtį, bet viską mesti ir kuo greičiau bėgti!
Jeigu trečdalis visuomenės negali susimokėti už šildymą – ką toji dalis gali išvis?
Godumas, savanaudiškumas, narciziškas mėgavimasis tuštybe ir bukaprotiškumu, kas drimba lyg perrūgusi tešla iš kubilo visu mass media skerspjūviu, pamaišiui su agresijos, žiaurumo, prievartos protrūkiais, yra šiandieninė Lietuvos socialinė fotografija. To priežastys – socialiai neteisinga valstybė. Ir žmonės tą, Vaižganto žodžiais, „per skūrą jaučia“.
Kalbama apie „dviejų greičių“ Europą. Lietuva jau trečias dešimtmetis ujama dviem greičiais. Pasekmės – Romo Lazutkoje pristatomoje lentelėje.
Ir tėra vienintelis išsigelbėjimo būdas: nustoti plakti baudžiauninkus, atsisakyti lažo, o bajorams plačiau praverti savo aruodus valstybės iždo rinkliavai.