Veidaknygė
Andrius Kubilius, septintą kadenciją pradedantis Seimo narys, vakar pareiškė, kad Seimo pirmininku turėtų būti „daugiau politinės patirties turintis asmuo“.
Seimas į jo patarimus neatsižvelgė. V. Pranckiečio kandidatūrą palaikė 93 parlamentarai. Tai gerokai daugiau nei LVŽS ir socdemų koalicija, turinti 78 narius.
Tuo metu už liberalą Eugenijų Gentvilą balsavo tik 36 Seimo nariai. Nors jis irgi nesusilaikė nepasididžiavęs savo politine patirtimi ir kitiems, tuo neprilygstantiems, leido pasijusti jam „iki kelių“.
Bet balsavimas parodė, kad Gentvilo nepalaikė net ir konservatorių propaguotas, bet nesusiklijavęs LS-TS/KD blokas, kurį sudarytų bent 45 asmenys (31 TS/KD ir 14 LS).
Ergo, kai kurių politinių balsų reikšmė ne tik bendrame Seimo politiniame lauke, bet ir jų pačių politinėje aplinkoje nėra tokia didelė, kaip jie patys apie tai mano.
Tiek Kubilius, tiek Gentvilas yra Sąjūdžio bendražygiai, kuriuos vis tiek minėsiu su pagarba už tą istorinį epizodą, kai drauge organizavome ir ėjome į Baltijos kelią. Tik dabar, man regis, jie šiek tiek užsimiršo.
Kai 1990 ar 1992 m. jie tapo parlamento nariais, į juos taip pat iš aukšto ir atlaidžiai žiūrėjo komunistai: ką gi tie vaikėzai be „politinės patirties“ čia veiks?..
Patirtis ateina dirbant. Bet ne kiekviena patirtis turi ypatingos vertės. Kur šiandien anie retorinius klausimus kėlę „patirties šuliniai“?.. Todėl niekad neverta savo patirties suabsoliutinti.
Antras dalykas, ko jie, panašu, nuoširdžiai nesupranta: reikšminga visuomenės dalis būtent ir balsavo prieš tą „politinę patirtį“, kuria jie didžiuojasi. Žmonės daugiau nebenori jos matyti, nes ji neatsiejama nuo socialinių problemų, kurios visuomenę dabar labiausiai vargina.
Politikai laimėtų žymiai daugiau visuomenės simpatijų, jeigu rastų jėgų susilaikyti nuo tos „patirties“ eksponavimo. Priešingas elgesys kaip tik ir patvirtina stygių to, kuo bandoma puikuotis. Kadangi didžiuotis tuo, ko visuomenė ne itin vertina, nerodo didelės politinės išminties. Tai sukelia priešingą visuomenės reakciją. Adekvatu būtų išklausyti rinkėjų nuomonę ir atitinkamai veikti. Ar bent jau pagarbiai vertinti jų lūkesčius.
Neabejoju, kad Urugvajaus prezidentas, kuris diktatorinio režimo metais buvo laikomas kalėjime, Lietuvos viešojoje erdvėje vyraujančių nuomonių būtų paskelbtas „runkeliu“ ir neišvengtų patyčių. Greičiausiai ir Urugvajuje ne visi juo žavėjosi (primename Tiesos.lt publikaciją apie šią asmenybę ČIA – red.).
Bet visuomenės tikriausiai tik tuo būdu ir subręsta rimtesnėms permainoms, kai atsiranda pakankamai žmonių, nesibaiminančių nei panašių „titulų“, nei patirties turinčiųjų pasipiktinimo.