Veidaknygė
„Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti valdžią be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos“, – kadais skelbė prezidentė.
V.Uspaskicho, V.Gapšio, pačios Darbo partijos pėdos politikoje jau atšalusios, bet interesų konfliktų ir politinių skandalų dėl to mažiau nepasidarė.
Atsivėrusią „tuštumą“ užpildo nauji vardai: E.Masiulio, G.Steponavičiaus, Š.Gustainio. Liberalų sąjūdis vis dar su „smokingu“, kirptu pagal Darbo partijos „laikysenos stilių“, bet jau šiek tiek aprašytu ir dėmėtu.
Patys „valstiečiai“, tegu ir be smokingo ir diplomato banknotams, bet jau nušvilpta šiaudine skrybėle ir pomidorais apmėtyta miline.
Tai čia tik tai, kas visuotinai matoma. Ledkalnio viršūnėlė, be abejo.
Rimtesni dalykai yra po vandeniu. Juos ištraukti į paviršių vien pasišovimo ir „drąsos“ neužtenka. Matėm, kaip „nudilgina“ drąsuolius, kai tik užkliudomas „svorio“ turinčiųjų asmeninis interesas. Už daug mažesnius paslydimus nei prezidentės minėti atvejai.
Ką tai rodo? Tai rodo, kad būdas, kuriuo prezidentė siūlė „apvalyti“ politinę sistemą, yra, švelniai tariant, „labai optimistinis“. Galima politinėmis ar administracinėmis priemonėmis „patraukti į šalį“ vieną ar kitą laikraščių puslapiuose nuteistą žmogų ar politinę jėgą, tačiau jų nepaliaujamai rasis vėl ir vėl, nes pačios gyvenimo sąlygos sudarytos tokios, kad jos neišvengiamai formuoja tokio tipo politikus ir politines jėgas.
Reikia vaikytis ne pasekmių, bet kovoti su priežastimis.
Neužmirškime, kad tiek V.Gapšys, tiek E.Masiulis, tiek G.Steponavičius kukliai „paslydo“ ant tos pačios rankos nelemtai numestos „banano žievės“. Dabar toji „ranka“ tapo galvos skausmu jau ir ministrui R.Masiuliui. Aišku, per visiškai kitokio pobūdžio kombinacijas, kurių esmė tačiau ta pati: neskaidri verslo subjekto raiška.
Žiniasklaidos ir verslo interesų suaugimas yra neišvengiamas interesų konfliktas, ir jis juo didesnis, juo žiniasklaidos ir su žiniasklaida nesusijusių konvencinių verslų koncentracijos dalys yra didesnės. Tai viena iš fundamentalių šiuolaikinės Lietuvos problemų, gimdančių daugybę išvestinių problemų, apie kurias dabar čia nekalbėsime.
Bet kaip ją spręsti, kaip minėjau, vienos drąsos nepakanka – reikia išmanymo, nuovokos žiniasklaidos srityje, gero tarptautinės praktikos supratimo. Sprendžiant iš įstatymų projektų, kuriuos iki šiol inicijavo valdančiosios daugumos atstovai žiniasklaidos „veiklai gerinti“, nepanašu, kad tokio supratimo būtų kur kas paprastesniais klausimais.
O čia – interesų konflikto pašalinimas, žiniasklaidos verslo atskyrimo nuo kitų veiklų klausimas! Kvalifikuotai atlikti tokį darbą, užkirsti kelią prekybai įtakomis ir sudaryti palankią terpę Lietuvos raidai neiškreiptomis socialinėmis sąlygomis, būtų kietas iššūkis bet kam.
Etikos komisija, tokio statuso ir tokių įgaliojimų, kaip ji dabar yra, ir į kurią kreipėsi ministras, šioje byloje, žinoma, ne ką padės. Pati žiniasklaidos savitvarkos sistema Lietuvoje negyvybinga, labiau deklaratyvi negu pritaikyta efektyviai praktikai. Akivaizdu, kad jeigu per žinias yra kartojama, kiek kartų žudikas su kastuvu įkirto savo aukai į galvą, „savireguliacija“ pas mus neveikia.
Sakyčiau, nepavydėtina ministro Roko Masiulio – sėkmingo žūklautojo – padėtis: šiuo pareiškimu jis pakirto, man regis, stambią žuvį. Dabar nei bėgt, nei rėkt: nei į krantą išvilkt, nei pačiam savo laimikio duotis įtraukiamam į vandenį…
Teisėsaugos veiksmai parodys: teks „kirpti valą“ ar vis dėl to šamas turės „gaudyti orą“?