Veidaknygė
Nerandu taiklesnio dabartinės situacijos apibūdinimo, kaip tai vaizduojama Salvatore Dali paveiksle „Šv. Antano gundymas“.
Ta visa gerovė ir patogumai, kuriais džiaugiasi labai nedidelė Lietuvos žmonių dalis, – „dausose“, debesyse, aukštai, ant tų dramblių plonomis kojomis nugarų. Nuo žemės, kuri plyna ir be gyvybės, jos beveik nematyti. Tarsi koks dangaus miražas.
Arba tą gerovę dar galima pamatyti per televizorių. Ten, aukštai, kaip matyti iš paveikslo (ir gyvenimo tikrovės) – patogumai, sotaus buvimo džiaugsmai, pramogos; įskaitant leistinas ir, švelniai tariant, nelabai.
Bet apačioje pasilikusiųjų tai neliečia. Tas vadinamojo elito karavanas, žengiantis per socialinės atskirties dykumą, gyvena „virš debesų“ ir nežino, jiems tai neįdomu ir jie neturi laiko domėtis tais, kurie „apačioje“. O pastariesiems, savo ruožtu, nepažįstamas tas apstaus gyvenimo būdas, svetima jo etika, papročiai, manieros.
Rinkimai – vienintelė akimirka, kai tie jojikai per garsiakalbius kreipiasi į tuos dykumoje klajojančiuosius ir bando prakalbinti. Ir per kiekvienus rinkimus balsuotojai signalizuoja, kad jiems netinka tai, kas tinka „debesyse gyvenantiems“.
Žmonės bando tai vienus, tai kitus, tai trečius, vis vaikščiodami su žibintu, kaip tas Diogenas. Bet neranda. Kadangi politikai apsimeta, kad nesupranta žmonių pasirinkimo – jie kalba taip, tarsi visi gyventų „debesyje“.
Ir štai pagaliau netikėtu būdu konsolidavosi politinė valia, kuri „pabaidė“ to „amžinosios vasaros“ karavano gyvulį. Pastatė „piestu“…
Labai įdomus gyvenimo momentas. Pasirodys, kiek to karavano vedliai turi politinės išminties ir kiek jie patys suvokia, ant kokių plonų kojų tas visas jų karavanas eina…
