delfi.lt
Esama istorinių įvykių, kuriuos persekioja nelemtas likimas – jie tampa ideologinių kovų aukomis. Priekaištingai moralizuojanti retorika ir teisuoliška smerkimo aistra dažnai užstelbia norą žinoti kaip buvo iš tikrųjų.
1941 m. Birželio sukilimas yra vienas iš jų.
Prof. Kęstutis Skrupskelis nurodo tris tokios ideologinės – pavadinkim švelniai – konkurencijos priežastis.
Nors Birželio sukilime dalyvavo įvairiausių pasaulėžiūrų žmonės – faktiškai, nuo dešiniųjų voldemarininkų iki kairiųjų socialdemokratų, – ryškų vaidmenį, tiek organizuojant sukilimą, tiek jį vykdant, atliko jaunieji katalikai. Nevadinu jų krikščionimis demokratais, ką neteisingai daro kai kurie istorikai, rašantys apie sukilimą, kadangi tokiais jie nebuvo – krikščionių demokratų partijai Birželio sukilime ir Laikinojoje vyriausybėje ryškesniu vaidmeniu pasižymėję asmenys niekada nepriklausė.
Tai buvo jau nepriklausomos Lietuvos laikais subrendusi, daugiausia per ateitininkų organizaciją susiformavusi ir krikščioniškai mąstančių jaunųjų intelektualų karta. Ji laikėsi opozicijoje tautininkams, bet nesitapatino ir su krikščionimis demokratais. Distancavosi nuo partiniu pagrindu orientuotos politinės veiklos ir valstybės sugniužimą be pasipriešinimo 1940 m. biržely traktavo kaip partinio neįgalumo iškalbingiausią išraišką.
Tautininkų vadas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, dar 1930 m. uždraudęs ateitininkų organizaciją, pasak Skrupskelio, „juos vertino kaip bažnyčias lankančius bolševikus. Sukilėliams nepakvietus jo grįžti ir prezidentauti, Smetona užsigavo. Ir taip kilo mintis, kartojama ir mūsų laikais, kad sukilimu jaunieji katalikai vien tik tęsė savo antismetoninę politiką.“
Antroji Birželio sukilimo kritiško vertinimo priežastis – išeivijoje vykusi kova tarp liberalų ir ateitininkų. Vokiečiams užgniaužus Laikinąją vyriausybę ir jauniesiems katalikams pasitraukus į antinacinį pogrindį, kuriame veikė Lietuvių fronto vardu, vėliau išeivijoje – Lietuvių fronto bičiulių vardu, jie galbūt labiau negu kiti sukilimo dalyviai stengėsi išlaikyti gyvą Birželio sukilimą istorinėje atmintyje. Sukilimui didele dalimi tapus „ateitininkų rūpesčiu“, atsirado, Skrupskelio žodžiais, „didelė pagunda perdėti sukilėlių klaidas bei nusikaltimus ir viską įrašyti jaunųjų katalikų sąskaiton. Išsivystė maždaug tokia poleminė potekstė: kokia gali būti ateitininkų intelektualinė dora, kada jų vyresnieji kartu su naciais žudė, o šie, „falsifikuodami dokumentus“, tai slepia?“
Tokiu būdu lietuviškos smulkmenos ir tarpusavio santykių aiškinimaisi įsiliejo į kur kas gilesnę ir platesnę problematiką: sukilimas įvyko per arti holokausto, kad šio išskirtinai masyvaus nusikaltimo šešėlis neužgožtų visa kita – tiek gera, tiek bloga, – kas vyko jo aplinkoje. Tada lengva pamiršti, kad holokaustas Lietuvoje dar nebuvo prasidėjęs sukilimui įsiliepsnojant, o jis prasideda tik vėliau, Lietuvos kontrolę kietai perėmus vokiečiams.
Trečioji ir gal svarbiausioji Birželio sukilimo reikšmės neigimo bei bandymų jį diskredituoti priežastis – senosios geopolitinės pasaulio tvarkos griūtis ir naujosios susiformavimas, kurioje vietos nebuvo palikta niekam, kas liko po „senosios tvarkos“ griuvėsiais.
Ligi Birželio sukilimo Vokietija, Sovietų Sąjungos remiama, siaubė demokratinius Vakarus. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, sovietų įsipareigojimas naciams buvo iki to laipsnio, kad, Prancūzijos žinių agentūrai „Havas“ paskelbus, jog Hitleris atsakingas už karo sukėlimą Europoje, Stalinas leido sau įžūliai pareikšti: „kaip ponai iš „Havas“ bemeluotų, jie negali paneigti to, kad: a) ne Vokietija užpuolė Prancūziją ir Angliją, o Prancūzija ir Anglija užpuolė Vokietiją, tuo prisiimdamos atsakomybę už šį karą; b) prasidėjus kariniams veiksmams, Vokietija kreipėsi į Prancūziją ir Angliją su taikos pasiūlymais, o Sovietų Sąjunga atvirai palaikė taikius Vokietijos pasiūlymus, nes manė, ir toliau taip galvoja, kad kuo greitesnė karo pabaiga iš esmės palengvintų visų šalių ir tautų padėtį; c) Prancūzijos ir Anglijos dešinieji sluoksniai grubiai atmetė tiek taikius Vokietijos pasiūlymus, tiek ir Sovietų Sąjungos pastangas pasiekti kuo greitesnės karo pabaigos. Tokie faktai.
Ką šiems faktams gali priešpastatyti restoranėlių politikai iš „Havas“ agentūros?“ („Pravda“, 1939 m. lapkričio 30 d.)
Hitleris neliko skolingas. Kai Sovietų Sąjunga, vadovaudamasi Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais, tą pačią 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, okupuotoje Lenkijoje leidžiamas vokiečių laikraštis „Warschauer Zeitung“ rašė: jeigu Suomija „ir toliau eis nenuolaidumo keliu, tai greit gali netekti savo jaunos laisvės. Dabar Suomija vėl dairosi į Vokietiją. Bet Vokietija tuo tarpu yra susiradusi geresnių draugų kaip nedėkingoji Suomija. Suomių vyriausybei negalėjo būti nežinoma, kad tarp tų draugų ne paskutinėje vietoje stovi kaip tik toji Rusija, su kuria ji dabar suėjo į konfliktą.“
Britų istorikas Rogeris Moorhouse‘as cituoja vokiečių diplomatą Johnnie von Herwarthą, kuris po karo pripažino: „Mes sutarėme su sovietais, nes galėjome, nekreipdami dėmesio į vokiečių nuomonę, perleisti Baltijos šalis ir rytinę Lenkiją Rusijai. To niekaip nebūtų padarę britai ir prancūzai, paisantys savo šalių viešosios nuomonės“.
Vokiečių istorikas Joachimas Hoffmannas, atlikęs išsamų tyrimą ir išnagrinėjęs dokumentus, padarė išvadą, kad Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas buvo neišvengiamas: abi šalys jam rengėsi, ginklavosi, kūrė operatyvinius planus ir abi siekė viena kitą pralenkti. Jo teigimu, 1941 m. pavasarį Sovietų Sąjunga įgijo akivaizdų karinį pranašumą, apie kurį vokiečių žvalgyba savo vadovybei galėjo pateikti tik formalių duomenų. Hitleris suprato, kad 1941 m. birželis yra paskutinė data, kai jis dar gali užbėgti priešininkui už akių ir pirmasis pradėjo karą. Aiškėja, jog Stalinas, anksčiau planavęs pulti 1942 m. pradžioje, puolimo datą paankstino ir 1941 liepą-rugpjūtį ketino keletu galingų smūgių sunaikinti prie Sovietų Sąjungos vakarinės sienos sutelktas vokiečių karines pajėgas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
