„Taiklus žodis nuo netaiklaus skiriasi kaip žaibas nuo jonvabalio“, – dar iš studijų laikų atsimenu nepranokto stilisto Juozo Pikčilingio pasakymą apie minties aiškumą ir kalbos išraiškingumą.
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra sukaupęs apie 100 tūkst. lietuvių kalbos žodžių. Priminsiu, kad Šekspyras savo kūryboje naudojo apie 10 tūkstančių. Vadinasi, koks milžiniškas lietuvių kalbos potencialas yra pasyvus, nevartojamas, užmirštas ir nekultivuojamas.
„Normalus“, stilių valdantis rašytojas, vartoja kelis tūkstančius žodžių.
Bet jau ima rastis žmonių, kurie skundžiasi, kokia, girdi, lietuvių kalba „nelanksti“, kaip „sunku“ ja reikšti mintis…
Kalta ne lietuvių kalba. Išsilavinimo trūkumas. O jo išraiška – gimtosios kalbos skurdas. Tačiau vos su keliais šimtais gimtosios kalbos žodžių išsiverčiantis žmogus, nesugebės aiškiai reikšti minčių nė svetimomis. Kadangi kalba visų pirma yra mąstymo kokybės išraiška, žmogaus dvasios veidrodis.
Kokia kalba rašom šiandien?
Pranešama apie vakaryštę „Žalgirio“ pergalę ir paduotą graikų skundą: „Žalgirio“ suolas davė nurodymą prasižengti, Th. Walkupas tai ir bandė padaryti prieš K. Slouką…“ (daugiau skaityti ČIA).
Iki šiol nežinojau, kad baldai gali duoti nurodymų žmonėms?..
Kitoje vietoje autorius toliau kalba „angliškai“, berdamas žodžių kratinį, kuris lietuviškai reiškia tik viena: bandymą pažodžiui versti į lietuvių kalbą atskirus žodžius, bet nesugebėjimą suprasti pasakytos minties ir perduoti jos lietuviškai: „Prieš K. Slouką buvo prasižengta, toks buvo „Žalgirio“ paliepimas, bet pražanga nebuvo sušvilpta.“
Mikalojus Daukša jau prieš 400 metų rašė: „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Dviem šimtais metų vėliau prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, savo metu taip pat populiarus rašytojas Žozefas de Mestras pridūrė: „Tiek individo, tiek tautos išsigimimas yra tiesiogiai proporcingas kalbos išsigimimui“.