Prezidento rinkimai baigėsi. Baigėsi taip, kaip kai kas ir pageidavo – pirmame ture. Kadangi antrasis ratas tebus formalumas.
Intrigos nėra. Vienas portalas parašė, kad pirmojo turo rinkimų rezultatai antrosios vietos laimėtojai praėjusiuose rinkimuose „buvo šiek tiek palankesni“. Pasakyta labai mandagiai, nutylėjus, kad anuose rinkimuose ji buvo pirmojo turo laimėtoja, surinkusi 31,31 proc. balsų, kai G. Nausėda gavo 30,94 proc. ir liko antras.
O koks buvo II turo rezultatas? 60:0! G. Nausėda laimėjo absoliučiai visose savivaldybėse! Net 2014 m. rinkimų aiški favoritė G. Grybauskaitė, kandidatavusi kaip veikianti prezidentė ir turėjusi prieš varžovą administracinį pranašumą, to padaryti nesugebėjo – jos laimėjimas prieš Z. Balčytį buvo 52:8.
Ko galima tikėtis II ture dabar, kai pirmojo turo santykis 44,54 proc. prieš 19,94 proc.? Klausimas tik vienas: ar įvyks sutriuškinimas, kaip pranašauja Mykolas Katkus, ar vis dėlto dar pavyks neišvengiamą pralaimėjimą kažkiek amortizuoti? Bet reikšmės tai iš esmės neturi.
Kaip ir nebeturi reikšmės kiek procentų balsų gavo ir kurioje rikiuotės vietoje atsidūrė kiti kandidatai. Gerai prisimenu Stasio Lozoraičio, kurį lydėjau per jo rinkimų kampaniją kaip Laisvosios Europos radijo korespondentas, žodžius, paaiškėjus rinkimų rezultatams. Viena žurnalistė bandė juokauti: „Čia kaip olimpiadoje, svarbu dalyvauti, tiesa?“ S. Lozoraitis atsakė rimtai: „Rinkimai tuo ir skiriasi nuo olimpiados, kad čia svarbu yra laimėti.“
Kiek kuris kandidatas gavo balsų konkrečiai – irgi tik statistikos dalykas, įdomus galbūt kaip kandidatų biografijų detalė, kuri rūpi politinių strategijų kūrėjams, politologams, bet nedaug pasako apie tų balsų savininkų politinį potenciją.
Tarkim, 2019 m. rinkimuose Ingrida Šimonytė gavo 443 394 balsus. Dar daugiau 2004 m. rinkimuose gavo Kazimiera Prunskienė – per 651 tūkstantį (arba 47,35 proc.). Artūras Paulauskas 1998 m. rinkimuose surinko net 953 775 balsus (49,6 proc.)! Bet visi jie pralaimėjo.
Nekalbant jau apie kitus irgi „gerai“ pasirodžiusius, bet irgi pralaimėjusius kandidatus – Saulių Skvernelį (19,58 proc. 2019 m., III vieta), Artūrą Paulauską (12,01 proc., 2014 m., III vieta), Naglį Puteikį (9,32 proc., 2014 m., IV vieta), Algirdą Butkevičių (11,82 proc. 2009 m., II vieta), Valentiną Mazuronį (6,15 proc., 2009 m., III vieta), etc.
Kur šiandien jie politiniame lauke? Kam rūpi ano meto „politikos žvaigždžių“ populiarumo valandos?
Koks pozityvas?
Rinkimų kampanija (turiu galvoje kandidatų diskusijas) buvo pakankamai korektiška, apsiėjo be asmeniškumų ir vienas kito įžeidinėjimų, nors sukibirkščiavimų pasitaikydavo. Dalis žurnalistų buvo neblogai pasiruošę, stengėsi išlaikyti nešališkumą ir objektyvumą kandidatų atžvilgiu, uždavinėjo dalykiškus klausimus. Kitai daliai dalykiškumo šiek tiek stigo: iš klausimų ir demonstruojamos kūno kalbos nebuvo sunku atpažinti kurie kandidatai yra jų „favoritai“, tuo pat metu prieš kitus – pabrėžti savo „pranašumą“. Bet tai, palyginti, nedideli riktai, lyginant su tuo, kas vyksta žiniasklaidoje į rytus nuo mūsų.
Prie visų trūkumų ir negerovių, kurių apstu pas mus, kaip apstu jų ir kitose šalyse, skirtumas tarp rinkimų pas mus ir Maskovijoje – akivaizdus. Net atviri Putino agendos transliuotojai turėjo čia tribūną. Bet jeigu jie surinko vos per 7 proc. balsų – tai ženklas, kad Lietuvos žmonės pakankamai gerai skiria pelus nuo grūdų.
Nepritarčiau tiems, kurie dėl rinkimų rezultato dabar grąžo rankas: jų kandidatas į antrą rinkimų turą nepateko. Ne pasaulio pabaiga. Tarp mano FB draugų, kaip matyti, yra už visus 8 kandidatus balsavusiųjų. Ir tai puiku, neturėtų būti priežastis žmonėms dėl to pyktis. Nėra ir nebūna žmonių, su kuriais kiekvienas kitas visais klausimais, visu 100 proc. sutartų. Bet aukšta politinė kultūra, o tuo pačiu ir žmonių tarpusavio bendravimo etika, tuo ir pasireiškia, kai sugebama kalbėtis ir net priiminėti sprendimus tais klausimais, kuriais sutariama.
Deja, pas mus dar gana gaji „tradicija“ kitokių įsitikinimų žmones ignoruoti iš principo: jei nesutariama kuriuo nors vienu klausimu tai nėra ko kalbėtis iš viso! Dabar matau, kai kas jau rašo: man, girdi, tokia Lietuva, kuri „taip pasirinko“, svetima, – viso gero!..
Labai paviršutiniška, sakyčiau. Jeigu tik pagal rinkimų rezultatus mes nusistatinėtume savo santykius su Tėvyne, tai mes jau seniai jos nebeturėtume. Ačiū Dievui, dauguma žmonių taip negalvoja. Kuriuo istoriniu laikotarpiu Lietuva egzistencinių problemų neturėjo? Per šimtmečius ji išgyveno nepalyginamai sunkesnių ir tragiškesnių laikotarpių, po kurių atrodė, kad ji nebeturi jokių galimybių išlikti. O vis dėlto ji YRA. Nepaisant nuostolių. Dažnai – didelių.
Ir šiandien Lietuva YRA ne bet kaip, o gana svariai, prie visų jos netobulumų. Ir YRA ji dėka būtent tų „kietasprandžių“, kurie gal nėra labai patogi „politinė medžiaga“, bet ji atspari, nes gebėjo kabintis tik už grumsto didžiausių negandų metu. Todėl išliko.
Ir būtent todėl negalima nuvertinti tautos. Iš jos mes kilome, dalimi jos esame. Kaip padorūs vaikai atsižvelgia į tėvų valią, taip ir ištikimiems šalies piliečiams dera gerbti laisvo balsavimo rezultatus. Tą galimybę dera branginti. Ne visi ją turi. Patinka kam ar nepatinka, bet tai mūsų „visuomeninės fizionomijos“ atspindys.
Gal norėtų kas „pasikeisti vietomis“ su Baltarusija, Armėnija, Gruzija, etc.? Apie Rusiją jau nekalbu. Vargu.