Panašu, kad rengiamas susidorojimas su dviem iškiliom visuomeninėm figūrom.
Šįryt išklausiau du paliestųjų pareiškimus per radiją ir abiejų žinia – ta pati: „neskaidri politinė sistema“ bando palaužti atkaklius kovotojus su korupcija ir tarnybiniu piktnaudžiavimu. Identifikavo „pavojų sau“, išskyrė ir apšvietė pavojingiausius „sistemai“ asmenis ir dabar juos bandys sudoroti.
Pirmasis yra Kęstutis Pūkas, Seimo narys, garsus radijo komentatorius ir apžvalgininkas, keliantis „pavojų“ sistemai savo įtakinga radijo stotimi, per kurią skleidžia tuos „elitą“ demaskuojančius komentarus ir groja jį erzinančią muziką. Aiškus „svetimkūnis“ konsoliduotose istebišmento gretose. Nenuostabu, kad provokacijos ilgai laukti neteko. Vos tik „sistema“ pajuto, kad p. Pūkas ėmėsi jos iš peties, užleido… na, patys suprantate ką.
Ir jo padėtis sunki ta prasme, kad atėmė ginklą – pistoletą, kurį apdairiai laikė prie savęs. Savigynai. Ypatingai – Seime. Čia gi tuntai priešų ir provokatorių.
Ir ginklų, žmogus, daugiau neturi. Nei politinių (pasitraukė iš frakcijos), nei teisinių, nei intelektualinių. Nuginkluotas.
Padėtis nepavydėtina. Sunkus smūgis opozicinei pajėgai…
Antroji auka – Gintaras Kėvišas, Operos ir baleto teatro direktorius. Iš interviu per radiją šiandien supratau, kad „elitas“ jam irgi stato kilpas ir bando sužlugdyti sėkmingai veikiančią įstaigą.
Jo padėtis šiek tiek geresnė nei Pūko. Pistoleto neturi (bent kol kas apie tai nepranešama), bet intelektinio arsenalo ginklai akivaizdžiai didesnio pajėgumo negu Pūko.
Šaudo iš didelio kalibro. Sako, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson neturi užsimiršti, kad Operos ir baleto teatras „nėra jos nuosavybė“. Įžvalga gili. Su tam tikra „rekomendacija“ ir „skambučiu“ ministrei. Kadangi ne visi jauni ministrai pakankamai apdairūs suprasti, kad teisė į nuosavybę, pagal „susiklosčiusias praktikas“, priklauso visų pirma direktoriui. Įskaitant jo šeimą.
O štai ministrei atrodo, kad „Nebuvo ir sisteminio požiūrio. Iki šiol buvo mėgaujamasi kultūros politikos įgyvendinimo funkcijomis, aiškiai matėsi nesugebėjimas ar nenoras pasitikėti gerai dirbančiomis kultūros įstaigomis, buvo vengiama sukurti kultūros ministro valdomų sričių ir įstaigų atsiskaitymo mechanizmus. Kultūros srities žmonės neturėjo paskatų dirbti efektyviai ir našiai. Nebuvo taupomos lėšos ir nekaupiamas jų rezervas žmonėms paskatinti.“
Nemanau. kad ponas Kėvišas su tuo sutiktų. Juolab su teiginiu, kad „trūko paskatų dirbti“. Paskatų dirbti akivaizdžiai netrūksta. Jis pasiryžęs veiki toliau. Net ir netekęs ministrės bei premjero pasitikėjimo. Dabar tik atsiranda „trukdymų dirbti“. Bet nenuleidžia rankų – galandasi Ekskalibūrą. Teisingumo kalaviją, nukirsdinti „devyngalvį“, išsižiojusį jam kąsti.
Labai baisi scena. Ūmai prisiminiau išgyvenimą prieš daugelį metų, kai su trejų ar ketverių metų dukrele žiūrėjome vaikišką spektaklį apie besotį Vilką, kuris išsižiojo praryti Skrebutį. O jį kaip tyčia vaidino mano svainė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė. Nuščiuvusiai salei bejėgiškai tylint, vaikas suprato, kad tuojau neteks savo dėdienės. Neišlaikiusi įtampos, pašoko nuo kėdės ir garsiai suriko: „Skrebuti, nebijok!..“
Scena, suprantama, akimirkai neteko žiūrovų dėmesio. Visų žvilgsniai susmigo į programėlėse nenurodytą mažąją artistę, kuriai ribos tarp teatro ir gyvenimo nebuvo.
Kai šiandien jau ir suaugusiems žmonėms ne taip lengva atskirti kur yra politinis teatras, o kur – gyvenimas, kartais verčiau pasilikti tuo mažu vaiku. Kadangi vaikui lengviau pasakyti, kad karalius nuogas. Net jeigu jis būtų ginkluotas karališkuoju Ekskalibūru.