Vidmantas Valiušaitis. „Pripažįstu: apsirikau!“

Šįryt skaitau komentarą: „Jurga Lago reikia stabdyti, biškį įsibėgėja, įgauna daug įtakos. Ją seka nejuokingai daug idiotų, nes jinai neblogai rašo. Gerai jinai rašo ir todėl yra blogai. Ką siūlot?“

Po V. Bruverio prisipažinimo, kad „valdžios partijos“ pažiūrų neatitinkantys žmonės „negali užimti“ pareigų, kad „neįgytų įtakos“, maniau, kad „stabdyti reikia“ tik tokius, kurie „per klaidą“ prasprūsta pro ideologinės priežiūros „kadrų skyriaus“ viršininkų akis. Pasirodo, ne. Klydau. „Stabdyti reikia“ visus, kurie rašo „neblogai“, bet mąsto „neteisingai“, todėl pavojingi „idiotams“…

Kad egzistuoja „minčių policija“, nors ir neinstitucionalizuota, liudija daugelis ženklų, ties tuo neapsistosiu.

Man įdomesnis kitas klausimas. Kai buvau jaunesnis, mane vis persekiojo klausimas, į kurį negalėdavau sau atsakyti: kaip galėjo atsitikti, kad 1940–1941 metais atsirado bendrapiliečių, kurie skundė ir įdavinėjo savo tautiečius, pasmerkdami juos kankinimams, žudymams ir kančioms Sibire, kurie vyko į ūkininkų vienkiemius, šaulių sodybas, karininkų butus areštuoti žmonių ištisomis šeimomis, su jų mažais vaikais, kurie konvojavo juos, ėjo sargybas prie areštinių, kurie ginkluoti saugojo, kad nepabėgtų geležinkelio stotyse, kol bus užkalti gyvuliniuose vagonuose ir išvežti nežinoma kryptimi?

Lygiai taip pat kėliau sau klausimą: kaip atsitiko, kad 1941–1944 metais galėjo atsirasti bendrapiliečių, kurie beldėsi į žydų namų duris, veržėsi į vidų, žmones suiminėjo, konvojavo į koncentracijos vietas, ėjo ten sargybas, net šaudė?

Dabar tą atsakymą turiu. Ir jis man atėjo ne iš istorijos studijų, o iš gyvenimo patirties – iš to, ką supratau žurnalisto akimis stebėdamas bei komentuodamas gyvenimo eigą, taip pat ir to, ką patyriau pats asmeniškai. Prisimenate Mokytojo klausimą? „O kaip tu vadiniesi?“ Jis atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“ (Mk 5,9).

Gyvuliškas išlikimo instinktas verčia žmogų glaustis prie stipresniojo, užgniaužiant net ir įsitikinimus. Jeigu turi, žinoma. Jeigu neturi – dar geriau. Tai nepamainoma „medžiaga“ sunaudoti juos atlikti „Mauro darbus“. O ypač – ekstremaliomis sąlygomis. Tai „valdžios partijos“ žmonės. Nesvarbu kokių pažiūrų valdžia. Visada atsiras daug žmonių, kurie greitai pajus, kad „mūsų daug“ ir mūsų vardas „Legionas“.

LTSR gen. prokuroras Vladas Niunka sarkastiškai aiškindamas mokė rašytoją Liudą Dovydėną: „Mes kiekvieną galime apkaltinti: „Esi liaudies priešas!“ Ir tegul jis įrodo, kad toks nėra!..“ Pučą prieš Laikinąją vyriausybę surengę Gestapo inspiruoti voldemarininkai grasino Juozui Brazaičiui: Jūsų vyriausybė yra tik bolševikų ir žydų interesų priedanga! 1941 m. liepos 22 d. buvo bandoma vesti derybas ir ieškoti tam tikro modus vivendi su vokiečių kontroliuojama lietuvių grupe. Tačiau nacionalistų vadas, aviacijos majoras Jonas Pyragius, pasak Broniaus Dirmeikio, atvyko tik pareikšti ultimatumo: „davęs žingsnį atgal nuo stalo, sumušė kariškai kojomis, išmetė į viršų savo dešinę ranką ir… garsiai ištaręs „Heil Hitler!“, paliko salę.“

Žmonių naikinimas prasideda nuo neapykantos kalbos. Ir pirmasis žingsnis – jų eksterminavimas, t.y. identifikavimas ir išskyrimas iš kitų, kaip „pavojingų“ kitiems: anksčiau – „liaudies masėms“, „Didžiajai vokiečių tautai“, dabar – tiesiog „idiotams“. Nesvarbu, kas jie tokie: „liaudies priešai“, „žydai“ ar bet kas, kas nepritartų „valdžios partijos“ mąstymo linkmei ir drįstų aiškinti, kad dar „gali būti ir kitaip“, kad nebūtinai viskas yra taip, kaip tvirtina „choras“. Kadangi jų „yra daug“ ir jie yra „Legionas“. Nėra klausimo: tokie turi būti pirmiausiai „pažymėti“, paskiau užčiaupti ir nutildyti. O ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, karo, kai didelė tikimybė, kad „galai liks vandenyje“… Teisingai…

Todėl dabar man gerai suprantama, kaip atsitiko, kad tokių bendrapiliečių atsirado ir vienos, ir kitos okupacijos sąlygomis. Jei vėl kas nors panašaus, neduok Dieve, atsitiktų, neturiu abejonės, kad „valdžios partijos“ žmonių, kurie veiktų „su įsitikinimu“ darą naudingą visuomenei darbą ir vėl griebųsi fizinės prievartos, aptarnaudami „Legioną“, turėtume apsčiai. Nelyginant ta akla senutė, kuri atnešė šakalį ir nuo savęs įmesti į laužą, ant kurio buvo deginamas Džordanas Brunas, ir tai išvydęs jis ištarė: „O sancta simplicitas!“

O tokių, kurie slėptų nuo represijų ar gelbėtų žydus, vėl būtų tik nedidelė mažuma. Todėl, kad išdrįsti atsistoti prieš „Legioną“, reikia ne tik sąmoningo apsisprendimo, bet reikia būti dar ir „laimingu avantiūristu“, kaip Sigitas Tamkevičius pavadino jį tardęs kagėbistas. Tokių žmonių niekada nebuvo ir negali būti daug…

Šia proga pasidžiaugsiu, kad 15min.lt vakar mane pakartotinai pagerbė nuotrauka. Nors tekstas, kaip ir V. Bruverio straipsnio atveju lrytas.lt, neturi nieko bendra nei su manimi, nei su buvusia tarnybine veikla Genocido centre, mano nuotraukos tiražuojamos toliau kaip asmens, kurio „pažiūros yra neteisingos“, todėl jį derą įsidėmėti ir eksterminuoti. Morališkai.

Ta žurnalistė yra tarp mano FB draugų. Be abejo, ji skaito ką aš rašau, ypač kai tapau „susidomėjimo objektu“. Profesionalus žurnalisto elgesys reikalautų kreiptis ir į mane, kaip aš paaiškinčiau situacijas, prie kurių esu bandomas pritempinėti. Bet nedrįstama kreiptis net formaliai. Kadangi atsakymai gali „neįsirašyti“ į užsakytą ir užduodamą kamertoną.

Neminiu tos žurnalistės pavardės. Kaip neminiu ir kitų dviejų, iš lrt.lt portalo ir LNK televizijos, kurie irgi yra tarp mano FB draugų, ir pabandė „imti“ iš manęs interviu. Pirmuoju atveju kalbėjomės gal 25 min., antruoju – apie 15 min. Į eterį neišėjo. Kadangi „ne ta gaida“. Jeigu būčiau „susimovęs“ arba „nusišnekėjęs“, tada – taip, būčiau plačiai ištransliuotas.

Bet puikiai suprantu: ką leisti į eterį, o ko ne – sprendžia ne tie žurnalistai, kurie buvo į mane pasiųsti. Visi jie, pagal amžių, galėtų būti mano vaikai, t.y. „naujoji žurnalistų karta“, neturinti to vadinamojo sovietinio „mąstymo“ šleifo…

Jau vakar savo FB sienoje rašiau: besikartojančios situacijos kadai išrašytos, kartotis nuobodu. Bet čia taip pat turiu progą pripažinti, kad aš irgi apsirinku. Neturiu priežasties gėdytis savo anksčiau rašytų straipsnių. Nieko nesu niekada negražiai apkalbėjęs, užgauliojęs, nesąžiningai elgęsis su faktais, vykdęs kieno nors politinius ar komercinius užsakymus. Rašiau tik tai, kuo tikėjau pats.

Tačiau gyvenimas nebūtinai visada mano darytas išvadas ar lūkesčius patvirtino. Kaip ir šiuo atveju: maniau, kad praėjus 30-čiai metų po nepriklausomybės atkūrimo turėsime aukštesnio lygio žurnalistiką. Pripažįstu: apsirikau!

Kolegos Arūnas Brazauskas dėmesiui: į Tavo tyrimų temą.

POLITINĮ KRAŠTOVAIZDĮ KURIA IR ŽURNALISTAI

„Lietuvos rytas“, 2002 m. rugsėjo 12 d.

R. Valatka. Paskutinis kreditas mūsų praeičiai („Lietuvos rytas“, 2002 09 09)

„Nykūs rinkimai“, – pranašauja apie būsimuosius prezidento rinkimus „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Rimvydas Valatka, spėdamas, kad Lietuva prie balsavimo urnų gruodžio 22-ąją ateis „beveik tokia pat niūri kaip ir anksčiau“, nes teks rinktis „tik mažesnę blogybę iš didesnių“.

Visi kandidatai R. Valatkai yra iš praeities, skubantys paimti „paskutinį beprocentį kreditą su valstybės garantija“, išduodamą nelinksmai Lietuvos praeičiai. Vieni sukiojasi atgal, ieškodami „toje praeityje „didvyrių žemės“, kiti seilėjasi „dėl nostalgijos kolchozams“, eilių „prie pigios daktariškos dešros“.

Prezidentiniai kandidatai opuso autoriui – nelyginant tos nelaimingos praeities skaudus priekaištas šiandienai: A. Paulauskas – molekulė „ilgoje ir nuobodžioje politinės chemijos formulėje“, V. Adamkus – kaip gensekas L. Brežnevas „jo dienų pabaigoje“, kandidatuoti priprašytas 60 „tautinių proto bokštų“, o „Raudonasis Vytenis“, „du broliai, kandidatais lakstantys, provincijos ir valstybės laikraščių reporteriai bei jų herojai“ – tai tik „gauja „prezidentinių“ pamestinukų, įtikėjusių dievišku savo apsireiškimu“.

R. Valatka džiaugiasi, kad dar po penkerių metų nebetiks „nei V. Adamkus, nei A. Brazauskas, nei K. Bobelis. Taip pat – ir A. Paulauskas, V. Andriukaitis, R. Paksas, K. Glaveckas, K. Prunskienė, kiti praeities „jaunieji“, nes visi bus „moraliai susidėvėję Prezidento kepurei“.

Kodėl? Todėl, kad „2008 metais į antrąjį Prezidento rinkimų turą ateis balsuoti žmogus, gimęs 1990-ųjų kovo 11-ąją“. Pilietis, kuris visą mūsų „praeities marazmą ir retą didybę gal bus praleidęs pro ausis net per istorijos pamokas“.

Todėl R. Valatka ragina visus, dar turinčius „iliuzijų dėl mūsų intelektualų“, įdėmiai perskaityti knygą „Lietuva prie Adamkaus“. Ir čia pat pasitikslina: tai „ne knyga, o tautinės intelektualų kapinės“.

Perskaičius tokį „lengvos plunksnos“ pasislidinėjimą po politikos ir visuomeninio gyvenimo lauką, nesunku pastebėti: autorius viską žino, jam viskas aišku, niekas nekelia abejonių, jaučiasi nevaržomas skrupulų vertindamas ir rinkdamas žodžius, nesaistomas tų žodžių prasmės ir jos projekcijos visuomenės sąmonėje.

Tai R. Valatka iš esmės galėjo pasakyti ir trumpiau: Lietuva yra idiotų šalis, kurioje į prezidentus kandidatuoja vien marazmatikai arba Altshaimerio ligos aukos; to krašto intelektualai tėra Nazarbajevo svitos liokajai, o rinkėjai, taigi, visa sąmoninga visuomenė – kopūstų laukas, kurį raško kiekvienas nuo savo pančio nutrūkęs asilas.

Nenoriu ginčytis su tokia perspektyva. Gali būti ir toks požiūris į žmogų bei tų žmonių bendruomenę – popieriaus lapas viską iškenčia, net ir vienintelio „proto bokšto“ aukštumą, iš anksto rezervuotą pačiam sau.

Tačiau negalėčiau sutikti su kolegos primygtina tendencija neigti teisę kitiems turėti ir kitokį požiūrį į dalykus, kuriuos jis aiškina iš savo „teisingos“ perspektyvos.

Sarkazmas, pašaipa, patyčios iš praeities ir dabarties, iš asmens ir visuomenės, iš įsitikinimų ir visuomeninių nuostatų yra vėzdai, kuriais be atodairos talžoma viskas, kas netelpa į to „kopūstų lauko“ koncepciją.

Antrasis ginklas – tankus koštuvas, nepraleidžiantis kitokių nuomonių, kurios koreguotų tokią vienašališką perspektyvą į žmogų, jo buvimo prasmę, žmonių organizavimosi pagrindus, tarpusavio santykius, veiklos motyvaciją, vienų ar kitų žingsnių paskatas.

Tokia „polemika“ su kitaip galvojančiaisiais, išvystyta dar sovietinėje žurnalistikos mokykloje, yra labai efektyvi: laikraštininkas visada teisus, nes neapskundžiamas. Jis vienašališkai naudojasi tarnybine privilegija ir tiražuoja savo partinę išmintį per laikraštį, bet neįsileidžia čia nieko, kas neatitinka „generalinės linijos“.

Kažko iš anų laikų „konkurencijos“ yra išlikę ir dabar, gal net nemažai. Tam tikro provincijos teisuolio pietizmo: išjuokti visus, kurie turi kitokią nei jis pats pažiūrą į žmogaus gyvenimą, į dorovę, į jo atsakomybę už savo krašto ateitį, kaip dalį jo paties dorovinio turinio.

Ir iš to bandoma šaipytis, galbūt sąmoningai ar nesąmoningai, tarsi norint išmėginti žmonių stiprumą: ar pašiepiami jie taip pat galvos, išdrįs pasakyti ką galvoja ir elgtis pagal savo įsitikinimus, ar geriau nutylės, pirmiau apsidairys aplinkui, pasitikrins ką galvoja kiti, ką rašo laikraščiai, kad išvengtų pašaipos.

Bet ar tai pilietinės visuomenės ugdymo kelias – drįsčiau labai abejoti. Man būtų kur kas ramiau dėl Lietuvos ateities, jeigu čia būtų daugiau intelektualų grupių, nebijančių identifikuotis ir išreikšti savo vienokias ar kitokias pasaulėžiūrines nuostatas, kurios neišvengiamai įgauna ir politinę išraišką.

Personalijos šiuo atveju yra daugiau antraeilis dalykas.

Lietuvos drama yra ne ta, kad dalis jos intelektualų parodė savo pilietinę laikyseną prezidento rinkimų kampanijoje. Jos drama yra ta, kad tą poziciją parodė tik tokia nedidelė jų dalis.

Tikroji Lietuvos drama – kad čia per maža žmonių, turinčių bet kokias pilietines nuostatas, nebijančių tomis nuostatomis atvirai gyventi, jas liudyti, sugebančių jas ginti ir jomis grįsti savo pačių gyvenimo turinį.

Užtat Lietuva turi per daug bailių cinikų, krizenančių ir besišaipančių iš visko, kas susiję su sąmoningu žmogaus apsiribojimu ir asmeniniu įsipareigojimu visuotiniams uždaviniams.

R. Valatka Lietuvą vadina šalimi, sustingusia „pakeliui į pilietinę visuomenę“. Galima sutikti su tokiu teiginiu arba nesutikti, rasti vienokių arba kitokių jos dabartinės būklės paaiškinimų.

Tačiau vienas iš veiksnių, lėmusių tos visuomenės raidą per beveik 13 nepriklausomybės metų, neabejotinai buvo ir spauda.

Ir jeigu kam nors netinka tos visuomenės pilietiškumo dimensija, versti dėl to atsakomybę vien dabarties politikams, „tautiniams“ intelektualams ar kopūstagalviams išmirštantiems rinkėjams yra gan fariziejiška.

Drauge su R. Valatka vis dėlto galima viltis, kad 2008-aisiais visuomeninis Lietuvos kraštovaizdis išties bus kitoks. Ateis naujos ne tik politikų, bet ir žurnalistų kartos.

Vidmantas Valiušaitis
Žurnalistas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Paulius

Pirmiausia yra nepagarba kalbai kišti tekstą su šitaip subjaurotais asmenvardžių linksniais (tiksliau – visiškai be linksnių). Antra, stebinantys skrupulai – čia kuo nusipelnę ar nenusipelnę tie „žurnalistai“, kurių autorius nusprendė neidentifikuoti? Jie/jos jau lyg ir pilnametystės sulaukę berniukai ir mergytės, formaliai atsakingi/os už savo veiksmus ir jų pasekmes. Šitaip ir auginamos staiga lyg iš niekur atsirandančios valatkos, makaraitytės, garbačiauskaitės ir visos kitos „kovojančios pirmosiose gretose už…“ „deimačiukės“ (modernus genderis). Negražu, pone Vidmantai…..

Kaimas

Lietuvos politinis reljefas kuo tolyn tuo labiau nykus ir užterštas.Pav, mano močiutė gimė prie :Smetonos: paskui gyveno prie rusų ir vokiečių paskui vėl prie rusų, paskui prie Lansbergio ,paskui prie ES, paskui prie ;valstiečių ,numirti ko gero teks prie Laisvės partijos ir pyderų

Vidmantai

Jūs rašot:
– „Neminiu tos žurnalistės pavardės. Kaip neminiu ir kitų dviejų, iš lrt.lt portalo ir LNK televizijos, kurie irgi yra tarp mano FB draugų, ir pabandė „imti“ iš manęs interviu…”

Manau, kad juos REIKIA minėti ir viešinti. Tegu žmonės žino tas žurnalkekšes.

Jascha

na, Vidmantai, čia gerai.
Tikrai tavo laukas.
Taikliai. Sąžiningai.
Oriai.

Diedas

Į lietuvą grįžo bardakas komunizmas.
Autorius rašo apie „teisuolius” žurnalistus.
Aš pažįstu tokių „teisuolių” ne žurnalistų, kurie nekantrauja „padaryti tvarką” ir tik gavę užuominą su šautuvu stovės ant mano sleksčio.

Diedas

Visi „teisuoliai”, nuo ministerių iki teliko užzombintų kaimo tinginių, beatodairiškai puldami kalbančius ir darančius ne taip „kaip visi” „kaip liepta” „kaip reikia”, kasa duobę patys sau. Jie pamina demokratiją, kurioje visi turi lygias teises, nebaudžiami gali reikšti skirtingas nuomones,ir prisideda prie diktatūros įsigalėjimo. Jų klaida tame, kad esant bet kokiai diktatūrai, anksčiau ar vėliau, ateis ta diena, kai kiekvienas „teisuolis” vis tiek kažkam užklius (neklystančių ir nepajudinamų nėra) ir bus sudorotas tokiais pačiais metodais kaip kitus dorojo. Bet tada šūkalioti, neteisinga, nedemokratiška, pažeistos teisės t.t. ir t.t. bus vėlu. Šiandien už netinkamą nuomonę veja iš darbo. Rytoj atims turtą, kiš į kajėjimus, ištrūčys serumais ar pan. Žmonijos istorija nuo natmenamų laikų iki dabar pilna pavyzdžių. Iš svetimų klaidų nesimokina tik… Skaityti daugiau »

Jau ne pavardė,

o tik ,,prekės ženklas”? ,,…kaip Sigitas Tamkevičius pavadino jį tardęs kagėbistas”, ,,Kolegos Arūnas Brazauskas dėmesiui…”. Jeigu jau taip, tai bet kokie istoriniai tyrinėjimai irgi praranda bet kokią prasmę. Pralaimėjo kalba – pralaimėjo ir tauta. Dabar belieka tik ramiai numirti. Kam čia priešintis tam, prieš ką jau nulenkėme galvas…

aga

Cia yra didele klaida – nemineti pavardziu. Viesumas, nors ir spaudziamas i kampa, vis dar si ta gali.

Kis

kam vardinti ta pludojanti daikta ,kuris ivardijamas kaip smirdantis daiktas.Irodinek,kad nesi Burandinas,juk ju siandiena uznugarys musu deka labai stiprus.Beje kam cia vardinti ju nera perdaug,kaip atrodo,juos paptasciausiai istyrazuoja Mockaus TV,o siaip telpa tie smirdaliai ant ranku pirstu.Lai pasidziaugia,tai nera amzina,bus panasu i Trumpo egzistencuija,buvo klounas ir neliko,bus neuzilgo ir Lietuvoje,tik musiskis kuprotas ir raguotas.Kada pravesime liustracija,nustosime vieni kitus gasdine,itariu kad padave rankas,giliai atsiduse prisimine ta sapna,pradesime patys gyventi ir kitiems negadinsime gyvenimo.Laikas ponai,nes sitos destrukcijos tinka rezidentui dirbanciam uzsienio spectarnyboms ir tiems kurie iki siol aria issisiepe,bet ne Lietuvai.Daug proto nereikia,kad isitikintumei,bereikia praverti akis suskaiciuoti Burandino asilus,juk kas Lietuvos valdzia?Panasi i viena is Pabaltiju valstybiu,o gal europine?

Diedai,

kuo tau užkliuvo tie ,,kaimo tinginiai”? Dabar jau ir ,,miesto tinginiai” pradeda sužinoti, ką reiškia likti be darbo, be pragyvenimo šaltinio, be jokio pagrindo po kojomis, kai už juos jų likimus nulemia ,,protinga valdžia”. Kaip sakoma, vienam Dievulis nueidamas, kitam pareidamas… Tie ,,kaimo tinginiai” jau spėjo prisitaikyti ir toliau gyvena kaip gyvenę, jei neužkliūva policijai dėl kokios sumautos kaukės. O štai ,,miesto tinginiai” jau klykte klykia ir spėlioja, kada čia tų savižudybių pradės daugėti. Nors ,,tinginystėje” praėjo dar tik keli mėnesiai. Lengva nuteisti kitą. O kaip save patį? Gal ta pandemija ir skirta pamokyti įsijautimo ne tik į savo poreikius, bet ir į kito?

StasySG

V.Valiušaitis už mane jaunesnis 14 metų. Todėl jau esu dinozauras, ir mano mintys sudulėjusios ir jos netinka ne tik jam, bet ir tuo labiau dalytėms, viktorijoms, ingridoms, radvilėms, aušrinėms (V,Tomkaus šios dienos apibrėžimai) … Bet įkišiu savo trigrašį. Pirma. Autorius prarado viltį sulaukti gerų žurnalistų per daugelį metų? Gaila, bet taip yra. Su žiburiu dabar nerasite laisvų ir gerų žurnalistų. Jie visi yra spaudos magnatų-biznierių IRANKIAI ir nuosavybė (atsiprašau, privalau sakyti žiniaSklaidos). Pastarieji atvirai yra ne kartą sakę, kad ta „žiniasklaida yra didelis VERSLAS” (pvz, MG Baltic prez Mockus). Nori žurnalistas užsidirbti duonos kasnį, vykdo biznieriaus VALIĄ. O kam biznierius tarnauja, kitas klausimas: kartais savo kišenės papildymui, kartais pasipuikavimui prieš korupcijos draugus, kartais mėgiamiems politikams ir tt. Antra. Jei tikrai… Skaityti daugiau »

Diedas

Įsižeidusiam kaimiečiui.
Tamsta be reikalo kimbat prie žodžių. Komentato esmė nepasikeistų, jei būčiau parašęs ” teliko nežiūrinčių kaimo darbštuoliui…” ar „Įvairiuose seminaruose apdurnintam mokytojui… bibliotekinkui…”ar „neklystančiais save laikančiam valdiškos įstaigos klerkui…” ar pan.
Pats gyvenu kaime, matau kas lengviausiai pasiduoda įvairiausioms viešų ryšių manipuliacijoms, todėl komentare prilipo tokia frazė.
Kaimą mėgstu, kaimiečius irgi.
Tinginių – ne.

stasys

Tokia ta šlovės ir pripažinimo kaina . Būtumet Vydmantai kokia storalupe gražuolė visi aptarinėtu Tamstos jautrias kūno formas , taip kaip esate žurnalistas dar gi vyras visiems rūpi Jūs kitaip patirineti . Tai ne pats egzotiskiausias būdas visuomenei Jumi pasmalsauti , vat kai pradeda domėtis Jūsų užpakaliu apeinant tamstos asmenį reikia susirūpinti . Tokiu pilna ne tik ‘legionuose’ jų pilna ir mažose partijose ,liūdna sakyti bet tenka tai esmyne masė piliečių kurie patogus Jūs nykščiais remti su labai primityvia pasaulėžiūra ir vertybėmis.

Pone Autoriau,

trūksta paaiškinimo, ar išvardytos ydos yra būtent lietuvių požymis, ar bendras ir kitoms tautoms bent Centrinėje Europoje? Jei neduokdie tik lietuvių, tai ir diskutuoti nebereikia, viskas baigta kartu su buvusia tauta. O jei ne, ką tuomet padarysi? Kaip bandoma gelbėtis kitur, iš kur imti sau pavyzdį?

Štaziau

Tu, su savo užpakaliu, esi eilinė infuzorija, įsivaizduojančia esant proto bokštu ir dalinančia patarimus intelektualams. Tai ką tu parašei:
– „… tai esmyne masė piliečių kurie patogus Jūs nykščiais remti su labai primityvia pasaulėžiūra ir vertybėmis…”,

visiškai tiksliai apibūdina tavę, primityvus silpnaprotį.

stasys

Nėra čia jo pykti , tokios vat ir esti tu ‘intelektualu’ kovos . Ačiū kad atsiliepete .

Prašymas Autoriui ir kitiems

Kai rašome apie nepriklausomybę , bet turime galvoje ne apskritai, o konkrečiai mūsų nepriklausomybę , mūsų kovas už ją ir iškovojimus, rašykime Nepriklausomybė .
AUTORIUI LINKIU TVIRTYBĖS. Mes su Jumis!

Al.

Gerai pasakyta. Vis tik, kaip galima susitaikyti su tokiu kalbos susinimu:,,Kolegos Arūnas Brazauskas dėmesiui: į Tavo tyrimų temą.”? Ir kai turi tokius ,,feisbuko draugus”, tai ir priešų nereikia.

LosAngeles

labai taikliai, tuo paciu ir labai smaiksciai… labai lengvai skaitomas autoriaus pamastymas, verciantis susimastyti ir skaitancius. kol kas tokie zmones dar turi kur pasireiksti. stiprybes

19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top