Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienio Geroji Naujiena: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39)

Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais.

Tuomet jie išvedė Jėzų nukryžiuoti. Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“. Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė.

Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume.“ Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.

Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo.“

Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Tuo metu šventovės uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 16–39)

Šio sekmadienio evangelijoje nuo kryžiaus ataidintis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34 ir Ps 21 (22) 2) atveria neaprėpiamą Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kančią ir tos kančios paslaptį – beribę Jo meilę „iki galo“ kiekvienam žmogui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurį jis tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jėzaus pakartotas psalmisto skundas yra ir mūsų visų šauksmas, kai pasijuntame apleisti, susiskaldę, sukaustyti baimės, išgyvename sielos sausrą, suklumpame po priklausomybių, ligų, išdavysčių naštomis, netenkame vilties… Dievo atsakas į šį sielvartą – Kryžius, atperkamoji Jėzaus kančia, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).

Per Jėzaus kančią suvienyti su Tėvu ir išpažinę jį „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“, junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: nesileiskime gniuždomi savojo kryžiaus svorio, kelkimės ir sekime Jėzų – Kryžius yra ir pergalės galimybė.

Šv. Ambraziejus Milanietis (397 m.). Kryžiaus slėpinys

Kristus yra miręs kūnu, miręs būtent tuo, ką gavo iš Mergelės, o ne tuo, ką buvo gavęs iš Tėvo. Mirė Kristus tuo kūnu, kuris buvo nukryžiuotas. O Šventoji Dvasia negalėjo būti nukryžiuota, nes neturėjo kūno nei kaulų. Tačiau buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus, prisiėmęs kūną ir kaulus, kad ant to kryžiaus numirtų mūsų kūno pagundos. Mat jis prisiėmė tai, kuo nebuvo, idant paslėptų tai, kas jis buvo; paslėpė tai, kas buvo, kad su juo būtų kankinamas ir kad būtų išpirkta tai, kuo jis nebuvo, idant per tai, kuo nebuvo, jis pašauktų mus į tai, kas buvo.

O, dieviškas slėpinys to kryžiaus, ant kurio kabo silpnumas, bet laisva lieka dorybė; prikalamos nuodėmės, bet iškeliami pergalės ženklai. Todėl vienas šventasis sako: „Vinimis tavo baimės prikalk mano kūną“. Sako ne „geležies vinimis“, bet baimės ir tikėjimo; dorybės varžtai stipresni už bausmės varžtus. Tikėjimas buvo supančiojęs ir Petrą, kai šis nusekė Viešpatį iki pat vyriausiojo kunigo kiemo, nors niekas jo nebuvo sukaustęs. O kurį supančiojo tikėjimas, to neatrišo kankinimai, ir vėlgi kai buvo sukaustytas žydų, jį atrišo atsidavimas, bet kankinimai nesuvaržė, nes jis neišsižadėjo Kristaus.

Ir tu nukryžiuok nuodėmę, kad mirtum nuodėmei. Nes kas „miršta nuodėmei, gyvena Dievui“ (plg. Rom 6, 11). Gyvenk tam, kuris „nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32), kad kartu su jo kūnu nukryžiuotų mūsų kančias. Juk Kristus mirė už mus, kad mes būtume gyvi jo atgimusiame kūne. Vadinasi, jame mirė ne mūsų gyvybė, o kaltė. „Jis pats savo kūne, – sako apaštalas, – užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Taigi šis kryžiaus medis yra tarsi mūsų laivo kelionė išganymo link, o ne bausmė, – juk amžinojo išganymo kelionė veda į kitą išgelbėjimą, – nes nejaučiu mirties, kai jos trokštu, nepatiriu kančios, kai ją niekinu, nepažįstu baimės, kai jos nepaisau.

Šv. Ambraziejus Milanietis, Traktatas apie Šv. Luko Evangeliją, V, 90–91, cituota iš Sekmadienių mišiolėlis. Gyvoji duona. B metai, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2008, psl. 238–239.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Gaila,kad

Lietuvoje gyventi kaime,miestelyje,rajone tampa prabanga.Ten reikia telkti investicijas ir darbo vietas.Ten tikra palaima.Ir kadagių verbai nereikia pirkti.

Gal per skambu,bet

kažin ar konservatoriai atpažins jiems siųstą šansą išsirinkti jauną vadovą.Kaip ir Kristaus nevertino.

Jeruzalė

neatpažino savo „aplankymo meto”.”Vargas tau,Jeruzale…”

kada

kada ir kur tikslai buvo saulės užtemimas ir žemės drebėjimas vienu metu nissano 16d.?

Apuokiukas

Atkreipėte dėmesį į Jėzaus Kristaus žodžius ,,Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ „? Taigi, Jėzus Kristus kreipiasi ne į Jahvę, o į Elį. Ir tik prieš pora metų sužinojau, kad semitų religijoje Elis buvo vyriausiasis Dievas, o Jahvė – tiktai vienas iš semitiško panteono dievų – pagal rangą lygus su Baalu. Ir be to, Jahvė dar turėjo žmoną – Ašerą. Vėliau semitų religijoje įvyko kažkas tokio ir Jahvė tapo vienu vieninteliu dievu, beje, kaip jis pats sakė, labai pavydžiu ( matyt – ne veltui ). Ir dar atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus Kristus įvardina save. Šiaipjau jis labai nemėgsta aiškinti, kas jis toks, ir… Skaityti daugiau »

Devesiolmušarab

VIEŠPATS padarys „galą visms tautoms” : „2Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ 20, 2 Išėjimo knyga 20, 2 pusl. 156. Šventas 5 .VIEŠPATS, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „ Viešpats“. 34,6 pusl 183, Išėjimo knyga, Šventas raštas „11 nes aš esu su tavim, kad tave išgelbėčiau,- tai VIEŠPATIES žodis. P a d a r y s i u g a l ą v i s o m s t a u t o m s, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir tavęs nebausto nepaliksiu,- nuplaksiu tave saikingu saiku” 30, 11 Jeremijo knyga. Ar suvokiat kas Viešpats? Kristus sakė :Kristus sakė : „44 Jūsų tėvas… Skaityti daugiau »

6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top