Vatikano radijas
Kovo 21 dieną, po 37 metų įkalinimo, buvo paleistas seniausias Vietnamo politinis kalinys Nguyên Huu Câu. Jau sekmadienį, kovo 30 dieną, jis dalyvavo taikos ir teisingumo intencija aukotose šventosiose Mišiose Hošimino miesto Dievo Motinos, Nuolatinės Pagalbos, bažnyčioje. Čia jis iš tiesų perdavė nepaprastą liudijimą apie savo kelią į tikėjimą.
Šio buvusio pietų Vietnamo kariuomenės kapitono likimas buvo toks pats, kaip ir kitų šimtų tūkstančių karių ar valstybės tarnautojų: pasibaigus karui, kurį laimėjo šiandien valdantis komunistinis režimas, 1975 metais jis buvo pasiųstas į prievartinio darbo stovyklą, kad būtų „perauklėtas“. 1980 metais buvo paleistas, bet nepraėjus nė porai metų vėl buvo ten sugrąžintas – už tai, kad sukūrė dainelę, kuri buvo įvertinta kaip „antivyriausybinė“, nes pašiepė vietinius valdžios kadrus. Šį kartą jis buvo nuteistas mirties bausme, kuri vis dėlto buvo vėliau pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos stovykloje Z30A, Dong Nai provincijoje.
Čia jis sutiko jėzuitą Nguyên Công Doan, buvusį Vietnamo jėzuitų provinciolą, kuris buvo nuteistas 1983 metais. 1986 metais, po pokalbių ir dvasinio pasiruošimo, Velykų dieną iš jo gavo krikštą priimdamas Jono Krikštytojo vardą.
Po dešimtmečių įkalinimo Vietnamo valdžia priėmė kalinio anūkės prašymą suteikti malonę jos seneliui – šiandien jau beveik septyniasdešimtmečiui, gerokai apkurtusiam, menkai matančiam. Vienas iš pirmųjų jo veiksmų laisvėje – apsilankyti Hošimino redemptoristų parapijoje ir papasakoti savąją atsivertimo istoriją.
Šventosiose Mišiose Nguyên Huu Câu liudijo apie savo vidinį virsmą: kaip neapykanta ir baimė palengva virto ramybe ir meile artimui. Pasak jo, jis nejaučia jokio pykčio ar agresijos prieš tuos, kurie jį pasmerkė ir įkalino, jis yra vidujai laisvas žmogus, dėkojantis Dievui.
Tai būtų buvę neįmanoma be nuolatinės maldos ir nuolatinio gilinimosi į Dievo slėpinius. Tačiau kaip tai padaryt be Biblijos, be jokių kitų knygų? Čia pravertė jėzuito, šiandien reziduojančio Jeruzalėje ir vadovaujančio Popiežiškajam bibliniam institutui, pamokos apie Rožinį – kaip apie katechezės būdą ir maldos metodą.
Pirmasis jo Rožinis, pasakojo Nguyên Huu Câu, buvo grandinė, kuriomis kaliniai būdavo surakinami, kad nepabėgtų. Viena grandinės grandis atitiko vieną Rožinio rutuliuką. Jo grandinė turėjo 90 grandžių, Rožinio maldai pakako 50-ies: jų sukalbėdavo keletą per dieną. Tai buvo toks – labai asmeninis ir labai tvirtas – Rožinis, kurio kalėjimo sargai negalėjo atimti.