Siūlome skaitytojams susipažinti su Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano pozicija. Skelbiame jo interviu, duotą „The Daily Telegraph“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kodėl jis pritaria Didžiosios Britanijos veiksmams prieš „šliaužiančią“ Briuselio galią.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas interviu „The Daily Telegraph“ metu. Džefo Pugh’o nuotrauka „The Telegraph“.
Charles Moore | telegraph.co.uk | 2013 m. spalio 15 d.
Viktoras Orbanas ką tik dalyvavo puikiai pavykusiame susitikime su Deividu Kameronu (David Cameron). Jis buvo lengvesnis nei pirmasis V. Orbano susitikimas su Margaret Tečer (Margaret Thatcher) 2001 metais. Kaip prisimena pats V. Orbanas, pirmieji M. Tečer žodžiai buvo tokie: „Aš nepatenkinta jumis“. Ji pyko dėl to, kad Vengrija per mažai padėjo apsaugoti NATO karius nuo serbų agresijos.
Nepaisant šios nesėkmės, V. Orbanas yra M. Tečer gerbėjas. Jo politinė karjera prasidėjo 1988 metais – jis buvo vienas iš 37 jaunų studentų ir intelektualų, įkūrusių naują partiją, galinčią kovoti prieš komunistų valdymą Vengrijoje.
„Jos vaidmuo buvo labai svarbus: ji visada buvo už laisvę, visada – antikomunistė. Ji yra pasakiusi: „Nėra tokio dalyko kaip visuomenė“. Man ši įžvalga labai patinka, nes Europos politikai visada kalbėjo dirbtine sociologine kalba. Socialinė inžinerija buvo labai populiari.“
Per ledi Tečer laidotuves balandžio mėnesį V. Orbanas pasidžiaugė, kad Londono vyskupas paaiškino, ką ji išties norėjusi pasakyti ta garsiąja fraze*. „Laidotuvės buvo labai jaudinančios ir labai britiškos – visai ne liūdnos, kokios jos būtų buvusios Europos žemyne, – bet daugiau išreiškiančios pagarbą“.
Jaunasis Viktoras, protingas berniukas, kilęs iš kaimo, laimėjo Džordžo Sorošo (George Soros) stipendiją pilietinės visuomenės, kaip ją suprato liberalių pažiūrų politikos filosofai, tokie kaip Džonas Lokas (John Locke), studijoms Oksforde. „Įaudrinantis idėjų šokis“ jam patiko; bet tuomet jau buvo 1989 metų ruduo ir griuvo Berlyno siena. Tai buvo proga iš tikrųjų sukurti liberalią pilietinę visuomenę savo šalyje. „Aš pasakiau sau: „Viktorai, ką tu čia veiki?“ ir pasinaudojau mūsų pirmųjų laisvų rinkimų, vykusių 1990 metų kovo mėnesį, suteikta proga grįžti atgal.
Pirmą kartą ministru pirmininku V. Orbanas tapo 1998 metais ir juo buvo iki 2002 metų. Po to, praleidęs keletą metų be posto, 2010 metais laimėjęs triuškinamą pergalę, jis grįžo į valdžią. V. Orbano valdymo laikotarpis buvo prieštaringas. Europos Sąjungos pareigūnai dažnai jį kaltino per dideliu nacionalizmu, žiniasklaidos laisvės varžymu, teismų sistemos bei Centrinio banko politizavimu ir net etninės įtampos kurstymu. Ar didysis liberalų kovotojas už laisvę tapo ribotų pažiūrų žmogumi? Ar yra pavojus, kad jis gali virsti autoritariniu diktatorišku vadovu, savo šalies Vladimiru Putinu?
„Čia yra pavojus,“ – V. Orbanas gana netikėtai sutinka, nors šis pavojus yra daug mažesnis dabar, kai Vengrijos ekonomika sėkmingai auga. Jis mano, kad padėtis pasikeitė.
Pastaruosius du šimtus metų vengrų „motyvas numeris vienas“ buvo pasivyti labiau gebančius konkuruoti vakariečius. Ir iki finansų krizės V. Orbanas tikėjo, kad tai gali būti pasiekta tik Europos Sąjungai tapus „dar glaudesnei“. Dabar jis tuo abejoja.
Krizė rodo, kad nėra aišku, ar Europos Sąjunga gali pasiekti daugiau negu savarankiškos šalys. Skirtingai nei Didžioji Britanija, V. Orbanas negali atmesti prisijungimo prie eurozonos galimybės vien dėl įcentrinės traukos, veikiančios tokią mažą šalį kaip Vengrija. „Bet aš to neskatinu. Laikytis vieniems ant savo pačių kojų yra svarbiau nei bet kada.“ Jis mano, kad Vengrija tikrai neturėtų prisijungti, kol pati nepasieks 90 procentų jau prisijungusių šalių bendro vidaus produkto. Kol kas šis yra toks kaip skurdžiame septintajame dešimtmetyje.
„Kuo vyresnis darausi (V. Orbanui yra dar tik 50 metų), tuo tampu skeptiškesnis. Vertybės yra svarbiau negu pinigai. Šalies suverenitetas man darosi vis svarbesnis ir svarbesnis. Esminis klausimas yra: kas mus valdo?“.
Dėl to V. Orbanas remia Deivido Kamerono pastangas pakeisti Europos valdymą: „Galiausiai mums reikės naujo pagrindinio susitarimo.“ Jis nori paremti Didžiąją Britaniją priešinantis „šliaužiančiam, į nacionalinius suverenitetus besikėsinančiam Briuselio judėjimui“.
Senasis požiūris, kad viskas, ką darė vakariečiai, buvo geriau, dabar yra „kvailas“. Devintajame dešimtmetyje klausimas, su kuriuo vengrai susidūrė, buvo toks: „kaip išsivaduoti iš tam tikrų reiškinių“ – komunizmo, valstybės engimo, per griežto reglamentavimo. Dabar tai turėtų baigtis. Yra reiškinių, kurie turėtų būti išsaugoti dėl jų reikšmės civilizacijai, o ne atmesti: „Būtų baisus dalykas atsikratyti religinių įsitikinimų, tautinės tapatybės, šeimos ir net lytinės tapatybės. Tai nėra laisvė.“
Kai kuriose Europos žemyno mokyklose einama prie minties, kad „vaikai neturėtų būti auklėjami kaip mergaitės ar berniukai“ ir kad savo lytinę tapatybę jie rinktųsi vėliau. „Kartais yra atskiras persirengimo kambarys tiems, kurie nežino, kas jie yra,“ – šūkteli V. Orbanas.
Ką V. Orbanas atsako į kaltinimus žadinant senas etnines ir teritorines aistras regione? Kai kurie jį kaltina dėl fašistinės partijos „Jobbik“ iškilimo Vengrijoje. V. Orbanas savo atsakymą grindžia įsitikinimu: „Ksenofobija – pavojinga, bet patriotizmas yra geras dalykas“. Etniniai disputai, dažnai – dėl žemės, yra „dalis Rytų Europos gyvenimo“, – sako jis.
„Kaip mes su tuo gyvename? – klausia V. Orbanas. – Sprendimas yra nemeluoti.“ Ir kairiųjų ir dešiniųjų radikalai dalinasi apie 15 procentų rinkėjų balsų. Tiek yra per daug, kad būtų galima nusiraminti, bet „toli iki to, kad būtų dauguma“.
Giluminė Europos problema, mano V. Orbanas, yra tas faktas, kad komunistai niekada nebuvo visiškai atmesti. Komunizmas kaip ideologija „neperduoda jokio pranešimo mūsų ateičiai“, bet, skirtingai nuo nacizmo, jis buvo įsigalėjęs taip ilgai (40 metų Vengrijos atveju), kad jo lyderiai, kurie „nebuvo kvaili vyrukai“, sukūrė jų galią palaikančią kultūrą. Komunistai puoselėjo pavydą kaip tam tikrą „gyvenimo suvokimą“, priversdami žmones „nesutikti su tokiu pasauliu, koks jis yra, ir bandyti jį sugriauti“.
Komunistai taip pat įdiegė įsitikinimą apie „teises be jokių asmeninių pastangų“. Vengrijoje komunizmas sukėlė tai, ką V. Orbanas vadina „išmoktu bejėgiškumu“. Tai buvo apgalvotas asmeninės atsakomybės sunaikinimas, kuris palaužė viduriniąją klasę.
Mes čia aptarėme ir skandalą dėl Edo Milibando (Ed Miliband) bei jo tėvo marksisto. Nekomentuodamas Leiboristų partijos situacijos, V. Orbanas sako, kad esama genealoginių ryšių, kurie eina nuo komunizmo per „68-ųjų kartą“ (tokius kaip Danielius Konas Benditas (Daniel Cohn Bendit), buvęs revoliucionierius, dabar – Europos Parlamento narys) iki Briuselio biurokratų ir žiniasklaidos mūsų laikais.
„Dabar komunistų palikimas yra glaudžiai susijęs su radikaliaisiais liberalais. Ši genealogija gyvuoja Europoje.“ V. Orbanas aptinka ją Europos žmogaus teisių doktrinoje ir Europos Komisijos pastangose įvesti kultūrinį ir konstitucinį vienodumą šalyse narėse.
Konservatoriams, tęsia V. Orbanas, tai yra sudėtinga, nes „mes manome, kad mums reikia diskutuoti, o konservatoriai dažniausiai labiau nori tiesiog taikstytis. Mes nesiryžtame tam skirti jėgų, bet privalome tai daryti Europos lygiu.“
Pats Viktoras Orbanas nėra neryžtingas. Kovai jis pasiruošęs. „Boksas yra kilnus sportas,“ – jis kovingai pareiškia. Vakaruose politika dažnai yra „tik profesija“. V. Orbanui, kaip jis pats sako, tai yra daug daugiau. Jis prisimena sunkius laikus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai tada dar mažutė jo partija „Fidesz“ patyrė Sovietų Sąjungos, prekybos susivienijimų, milicijos ir valstybės aparato pasipriešinimą. „Mes buvome apsupti ir laimėjome. Palyginkime riziką dabar – tai menkniekis. Tai tik niekai.“
Papildymas: Vengrijos ministro pirmininko tarnyba paprašė „The Telegraph“ paaiškinti repliką apie Vladimirą Putiną šiame interviu. V. Orbanas norėjęs pasakyti, jog sutinka, kad esama pavojaus, jog jis gali imti atrodyti kaip Vengrijos Putinas, bet jokio pavojaus, kad jis iš tikrųjų toks taps, nėra.
Iš anglų kalbos vertė Laura Molytė
*
Tiesos.lt redakcijos pastaba:
Verta prisiminti ir visą garsiosios, dažnai iškreiptai interpretuotos M.Tečer frazės „Kas yra visuomenė? Nėra tokio dalyko!“ kontekstą. Šie žodžiai buvo pasakyti 1987 m. interviu žurnalui „Woman’s Own“, kuriame ministrė pirmininkė, svarstydama apie atsakomybę – asmeninę ir vyriausybės, pareiškė:
„Manau, mes išgyvenome laikotarpį, kada daugybė vaikų ir suaugusių žmonių buvo skatinami manyti: „Aš turiu problemą ir valdžios darbas yra su ja susidoroti!“ arba „Aš turiu problemą, taigi nueisiu ir gausiu pašalpą, kad ją išspręsčiau!“ „Aš esu benamis, todėl valdžia turi mane apgyvendinti!“; ir taip jie primeta savo problemas visuomenei, o kas yra visuomenė? Nėra tokio dalyko! Yra konkretūs vyrai bei moterys ir yra šeimos, ir jokia valdžia negali nieko padaryti kitaip, kaip tiktai per žmones, o žmonės pirmiausia rūpinasi savimi.“
Kalbėdamas per M.Tečer laidotuves Londono vyskupas Richard Chartres pabrėžė, kad esminis jos žodis buvęs „tarpusavio priklausomybė“ [interdependence], sietinas su krikščioniškąja tradicija, pagal kurią „mes visi esame vieni kitų nariai, tradicija, išreikšta per žemiškosios Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, sampratą. Taip mes sužinome, kad esame vienas nuo kito priklausomi ir kad didžioji tiesa yra ta, jog asmeninės laimės ir išsigelbėjimo turime siekti ne atsiribodami vieni nuo kitų, bet kaip visuomenės nariai“.
Tad, vyskupo teigimu, ir vėlesnis M.Tečer pasakymas nėra tokio dalyko kaip visuomenė turėtų būti suprantamas tik kaip tam tikros visuomenės sampratos kritika, t.y. nėra tokio dalyko kaip visuomenė, jei ji įsivaizduojama kaip „beasmenė esybė, kurios įtakai pasidavę atsisakome savo nepriklausomybės [independence]“.