Sakote, jog aštuoniasdešimt penkeri nuošimčiai palaikymo? „Krymnaš“, ir visi kaip vienas, entuziastingai pirmyn?..
Na-na.
Žvilgsnis iš Tverskajos gatvės, 2014 metų rugpjūčio 31 diena, 17,00 val.
Tverskajos gatvėje – ankstyvas vakaras, priešais cokolį su raiteliu, baltamūrės [Maskvos] tėvu-įkūrėju, išsidėsčiusios kavinukės, už arklio sturplio – atvira vasaros estrada su kažkokiu „kultūr-multūr“ renginiu. Aibė praeivių – visokio amžiaus ir išvaizdos, maskviečių ir sostinės svečių, ir buržuaziškai, ir demokratiškai apsirengusių… Puikus [„respondentų“] rinkinys!
Pats laikas šioje vietoje atsistoti su plakatu „Karas su Ukraina – gėda ir nusikaltimas“ ir pažiūrėti, kas toliau bus.
Visos Rusijos viešosios nuomonės tyrimo Centro (rus. ВЦИОМ) duomenimis, šeši iš septynių praeivių turėtų mane jeigu ir ne gėdingai pasmerkti, tai nors kažkaip leisti man suprasti jų „ai-jai-jai“, pademonstruoti Putino politikos palaikymą. Nes juk tai – ne gėda, o Rusijos pasididžiavimas ir didybė, ir visai ne nusikaltimas, o kova su fašizmu!
Argi ne taip?
Žodžiu, iš 85-ių nuošimčių bendrapiliečių buvau pasirengęs patirti tam tikrą moralinį terorą. Tačiau kaip tik tie patys 85… ar 93 nuošimčiai… žodžiu, toji pati akivaizdžiausioji, didžioji dauguma tylomis praeidavo pro šalį, tarytum ši tema niekaip nebūtų su ja susijusi.
Buvo jaučiamas dviejų rūšių abejingumas.
Panašu, jog vieni praeiviai (maždaug du trečdaliai „abejingųjų“) iš tikrųjų „neįsikerta“. Kaip ten pas klasiką: „nepasukdamas kopūstgalvio“? Tikrai taip. Koks karas? Su kokia Ukraina? Tarp kitko, vienas jaunuolis prie manęs priėjo pasitikslinti, ką aš turįs omeny. Gana įdomu tai, jog mane jis atpažino, o apie karą nieko nebuvo girdėjęs.
Žmonėms, sudarantiems trečdalį, vengusių pareikšti savo požiūrį į plakato tekstą, buvo būdinga staigiai suakmenėjantys veidai. Išvydę plakatą, jie nervingai atitraukdavo žvilgsnį, ir tai buvo aiškiausias jų neurozės ženklas. Mat jie – skirtingai nei pirmos kategorijos praeiviai – puikiai žinojo, apie kokį karą kalba, kokios bus to pasekmės ir kaip tai susiję su jais ir jų vaikais…
Būtent todėl ir suakmenėdavo jų veidai.
Vargšeliai. Iš savo sąmonės stumia ir stumia besiartinantį pragarą: štai jie, kaip visada, išėjo pasivaikščioti, išeiginę dieną pakvėpuoti grynu oru, „pasišopinti“ – kaip žmonės!
O čia aš, bjaurybė, su plakatu.
Visiškai suvokdamas savo netaktą, aš (toks bjaurybė) su malonumu spoksojau į akmenėjančius šių praeivių veidus. Žinote, kai kada, norint, kad žmogus neapalptų, tenka suduoti jam per veidą. Nieko asmeniško – pirmoji pagalba!
Taigi, dauguma pasidalijo į dvi nevienodas dalis.
O mažumą sudarė tie, kurie „Ukrainos klausimu“ turėjo aiškią poziciją ir nesidrovėjo ją pareikšti.
Per mano piketavimo pusvalandį tokių žmonių prisirinko lygiai aštuoniolika (žurnalistų neskaičiuoju). Ir tie aštuoniolika kuo tiksliausiai pasidalijo pagal proporciją „du prie vieno“, ir, turiu jums pareikšti, ne Putino naudai!
Kiekvieną iš šešių „putinistų“ aš atskirai įsiminiau. Pirmasis, baisiai susijaudinęs, prišoko prie manęs ir suriko:
– Karas reikalingas! Reikia pritrėkšti „banderovščiną“! Aš pats iš Ukrainos! Štai, imk, žiūrėk! – ir man prie nosies prikišo vairuotojo pažymėjimą.
Antrasis stabtelėjęs pasakė:
– Ožys.
Ir dėl viso pikto patikslino savo mintį:
– Tu ožys, tu! – ir keliskart dūrė į mane „darbininkišku“ pirštu.
Trečiasis, paniuręs jaunikaitis, tylomis praeidamas pareiškė savo pilietinę poziciją, pasinaudodamas viduriniuoju pirštu.
Ketvirtoji, siautulinga tetulė, atsistojusi kiek atokiau (greičiausiai, kad nuo manęs neužsikrėstų „žido-banderovine“ bacila), šaižiai šūkavo kviesdama pakarti mane ant šakos.
Penktasis, pražilęs ir nervingas, reikalavo iš policininkų, tuo metu kaip tik tikrinusių mano dokumentus:
– Išveskite jį! Išveskite!
Galiausiai, šeštoji pasakė:
– Liaukitės, turėkite gėdos, eikite iš čia!
Aš jos vos neišbučiavau: ji vienintelė iš viso „putinistų“ būrio į nepažįstamą žmogų (į mane) kreipėsi žodžiu „jūs“. Tai taip pat sociologija, beje…
Trumpiau tariant, jų buvo šešetas – tų gerųjų žmonių iš „didžiosios daugumos“.
O „atskilėlių“ – tokių, kurie prie manęs priėjo, kad ištartų paprastus žodžius: „ačiū“, „teisingai“, „mes su jumis“, kad pareikštų palaikymą, pasisakytų apie Putiną ir šį karą… – jų buvo dvylika žmonių!
Aš stovėjau beveik pusvalandį, po to mane pakeitė kitas piketuotojas, ir į jo piketą reagavusių žmonių balsai pasiskirstė visiškai taip pat: DU PRIE VIENO – PUTINO NENAUDAI.
Tad koks būtų „ergo“? – kaip kad klausė Šekspyro duobkasys. Kokios išvados?
Na, iš esmės – nieko naujo.
Argi mes nežinojome, jog putiniškoji dauguma daugeliu atveju ir yra štai šita nebyli neurozė. Ir dar tie, kurie, kaip dabar sakoma, apskritai „neįsikirtę“ (rus. „неврубанько“) – beje, skamba beveik ukrainietiškai…
Taigi, brangūs sociologai, aš jūsų prašau: liaukitės man aiškinę apie tai, jog „liaudis už Putiną“, gerai? Paprasčiausiai kitą kartą kartu išeikime į Tverskajos gatvę – tuomet bendromis pastangomis ir paskaičiuosime.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas