propatria.lt
Viena karščiausiu temų šiomis dienomis ir šiais mėnesiais – lyčių skaičius. Visuomenė ir vėl pasidalino į edukuotus ir needukuotus. Taip pat į teisingai ir neteisingai edukuotus. Kai Vilniaus Universiteto profesorius, šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius savo įraše Facebook rugsėjo 21 dieną pareiškė, kad „Anomalijos neprieštarauja dviejų lyčių teorijai“, kai kurie komentatoriai užuominomis ėmė reikšti savo pasvarstymus, jog Vilniaus universitetas turėtų apsvarstyti įrašo autoriaus tinkamumą atlikti savo pareigas. Tie patys, kurie taip garbino profesorių covid pandemijos metu. O štai su medicina ir biologija net nesusijusiai Maldeikienei pareiškus, kad egzistuoja daugiau nei dvi lytys, mat „genetiniai tyrimai, atliekami paskutiniu metu aiškiai rodo, kad esama įvairių nuokrypių nuo to, ką laikome įprasta norma“ – ji sulaukė didelio „edukuotų“ žmonių palaikymo.
Tiek Kasiulevičius, tiek Maldeikienė kalba apie tą patį reiškinį – kai kada asmens priskyrimas kažkuriai vienai lyčiai yra beveik neįmanomas. Itin retais atvejais žmogus savo genome turi vyrišką lytį nulemiančią chromosomą Y, bet joje esantis SRY genas, atsakingas už vyriškų lytinių organų ir hormonų išsivystymą, būna išjungtas, tad tam asmeniui išsivysto ne vyriški, bet moteriški lytiniai organai. Šį būklė vadinama Svajerio sindromu (angl. Swyer syndrome). Taip pat yra Ternerio sindromas, kai moteris turi tik vieną X chromosomą. Ternerio sindromą turinčios moterys paprastai būna nevaisingos, joms neauga krūtys, nebūna menstruacijų. Yra dar daug kitų su lytimi susijusių genų ir chromosomų mutacijų, įvairių sindromų. Vargu ar kas dėl to galėtų pasiginčyti. Bet čia kyla dilema ir mokslininkų bei visuomenės nesutarimas, kaip tas mutacijas vadinti: grubiai mediciniškai „patologijomis“ ar kažkaip švelniai – įvairove, unikalumu, spektru. O gal netgi turėtume kalbėti apie lyčių sistemos pertvarkymą, naujų biologinių lyčių sukūrimą? Bet tuomet turbūt turėtume visus anatomijos vadovėlius perrašyti – juk būna, kad žmonės gimsta su dviem galvom, septyniais pirštais ant vienos rankos, su nykstančiais raumenimis – gal tai irgi spektras?
Kiekvienas virvę traukia į savo pusę, įvairios visuomenės grupės tuos pačius faktus panaudoja savo teorijoms pagrįsti. LGBT atstovai genetines mutacijas (įvairovę) pateikia kaip įrodymą savo judėjimo prasmingumui. Jeigu kas nors ima abejoti translyčio žmogaus tikinimu, jog jis gimė ne tame kūne, tuoj pat ištraukiama interseksualumo ir androginiškumo korta. Nors iš tikrųjų tai yra visai skirtingi dalykai. Interseksualūs ir androginiški žmonės turi biologiškai išreikštą būklę, tuo tarpu translyčiai paprastai remiasi tik savo pojūčiais ir įsivaizdavimu. Tokiu būdu žmogus gali sakyti, jog jam lūžo koja, nes jis taip jaučiasi, o paskui kaip pavyzdį pateikti savo kaimyną, kuriam iš tikrųjų lūžo koja ir šis vaikšto su ramentais.
Tiesa, genetikos mokslas, nors ir labai pažengęs paskutiniu metu, vis dar yra labai naujas. Tik 1941 m. buvo įrodyta, jog genetinę informaciją perneša DNR (iki tol buvo spėliojama, kad gal šią funkciją atlieka baltymai), DNR struktūra buvo nustatyta tik 1953 m. Vyriškumo genas buvo atrastas tik 1990 m. Žmogaus genomo projektas – mokslinis projektas, siekiantis iššifruoti žmogaus chromosomų rinkinyje esančių DNR nukleotidų seką bei iššifruoti 20–25 tūkst. genus, iki šiol nėra pilnai baigtas. Daugelį žmogaus būsenų nulemia ne vienas konkretus genas, bet kelių genų sąveika. Dar labai mažai žinoma apie intronus, genetinius ir epigenetinius žymenis bei kitas DNR sudedamąsias dalis, kurios, kaip tikima, taip pat turi didelę įtaką žmogaus tapatybei. Gali būti, kad ateityje kai kurie translyčiai (ir netgi kai kurie homoseksualūs) asmenys turės biologišką savo būsenos įrodymą.
Tuo tarpu pati LGBT bendruomenė ir jos palaikymo komanda vengia kalbėti apie faktus, kurie jau yra žinomi – kai kurie translyčiais ir homoseksualiais save pristatantys asmenys iš tikrųjų tokie ne gimė, bet tokiais tapo dėl įvairių patirtų traumų. Pilnas internetas tokių išpažinčių [1], tačiau LGBT aktyvistai kategoriškai ignoruoja tas istorijas, nes juk tai tik „kažkokios YouTube istorijos“. YouTube jiems tampa nereprezentatyviu žinių šaltiniu, nors apsisukę patys neretai naudojasi YouTube patalpintomis jų naratyvą remiančiomis istorijomis.
Deja, man pačiai ta kita medalio pusė nėra tik youtube istorija. Turiu draugę, kuri per plauką nepasirašė hormonų terapijoms ir lyties keitimo operacijoms. Būdama aštuoniolikos ji pasiskelbė esanti vyras, kelis metus rengėsi vyriškais drabužiais, kalbėjo pastorintu balsu, susirado merginą, migravo į Angliją, kur visuomenė tolerantiškesnė ir kur ji turės daugiau galimybių „būti savimi“. Laimei, paskutinę minutę ji nusprendė nedaryti jokių intervencijų savo kūne, po kurio laiko „atvirto“ į moterį, pagimdė sūnų, atrado laimę motinystėje. Ir tik po dešimties metų ji ryžosi artimiausiems draugams pasisakyti, jog ankstyvoje paauglystėje ją reguliariai prievartavo jos patėvis.
Paprasčiau yra užsidėti kokios nors orientacijos ar lytinės tapatybės kaukę nei kalbėti apie traumuojančias patirtis.
Kiek tokių ir panašių istorijų sklando internete? O kiek jų net nėra papasakota, nes juk paprasčiau yra užsidėti kokios nors orientacijos ar lytinės tapatybės kaukę nei kalbėti apie traumuojančias patirtis. Gerai, kai žmonės susilaiko nuo drastiškų savo kūno metamorfozių ar kai artimieji, kvalifikuoti specialistai juos atkalba nuo to, o juk yra ir detransų istorijų, kai dažnu atveju dar visai jauni žmonės – netgi paaugliai – jau būna savo kūnu išbandę hormonų terapijas bei operacijas ir dėl to pasigailėję.
Kur tolerantiškosios ir empatiškosios LGBT balsas detrans istorijų atžvilgiu? Tinklalapis „Įvairovės namai“ („Vieta, kur lytiškumo ugdymo ekspertės (-ai) padeda prisijaukinti lytiškumo temas“) ne toks ir įvairus. Jame nėra net užsimenama apie detransus (bent jau aš nieko šia tema neradau). Lygiai taip pat Žmogaus teisių centro vadovė Juškaitė, paprašyta pakomentuoti detransų patirtį ir jų teises, sutinka, kad „iš esmės detrans klausimas yra svarbu ir apie jį galima diskutuoti“ bet čia pat pabrėžia, jog jų yra itin mažai, kad absoliuti dauguma translyčių nesigaili tranzicijos. Puiku, pagal tokią logiką „galime diskutuoti“ mažumų klausimais, bet kam ten kažką keisti visuomenėje, juk absoliuti dauguma žmonių yra patenkinti savo lytimi…
Dabar kovojame dėl biologinio lyčių spektro, o rytoj galbūt pati sąvoka „lytis“ bus įvardinta, kaip žeidžianti.
Ar mes kada nors susitarsime, kiek gi tu lyčių ir kaip jas visas sutalpinti mūsų apvaliame pasaulyje? Sunku tuo tikėti. Jau beveik kultine komedija tapęs dokumentinis JAV politikos komentatoriaus Matt Walsh filmas „What is a woman?“ („Kas yra moteris?“) atskleidė, jog JAV nei atsitiktiniai praeiviai, nei diplomuoti lyčių studijų ekspertai ir medikai jau negali atsakyti į šį klausimą, o kai kurie netgi įsižeidžia jį išgirdę. Atrodo, tiek kovojome dėl moters teisių ir moters padėties visuomenėje, o jau ir nebežinome, dėl kieno kovojome. Dabar kovojame dėl biologinio lyčių spektro, o rytoj galbūt pati sąvoka „lytis“ bus įvardinta, kaip žeidžianti.