Tiesos.lt portalas supažindina su rašytojos, mokytojos lituanistės Vilijos Dailidienės, kartu su Lietuvos Sąrašu kandidatuojančios į Vilniaus tarybą, pozicija.
Gimiau, užaugau ir gyvenu Vilniuje. Gūdžiame sovietmetyje esu girdėjusi iš vieno dėstytojo, kad šiame regione yra tik trys gražūs miestai – Krokuva, Vilnius ir Lvovas. Kai jau esu apsilankiusi ir Lvove, ir Krokuvoj, galiu tik nusijuokti. Vilnius labai gražus ir, pripažįstu, gražėjantis. Jis įsikūręs tokioje šventoje vietoje, kad net kaip iš gausybės rago pasipylę kolosai nesugeba sunaikinti jo auros.
Norėčiau prisidėti prie miesto darnos kūrimo.
Esu įsitikinusi, kad pilietiniai, atsiprašau, politiniai karai yra blogybė. Geriau, kad jie pavirstų sprendimų kalbantis vieniems su kitais ieškojimu. Bet susikalbėti galima tik laikantis esminių principų: nemeluoti, nemanipuliuoti žmonėmis, nepridengti asmeninės naudos troškimo gražiomis kalbomis, nesistengti oponentų pribaigti melagingomis paskalomis, šmeižtu. Esu optimistė, manau, kad tai pasiekiama, nes Vilniuje pažįstu daug nesumeluoto bendravimo trokštančių žmonių. Lietuvos Sąrašo nuostata stiprinti Vilniaus gyventojų bendruomeniškumą, jų pasitikėjimą vienų kitais ir iš to pasitikėjimo kylantį kūrybiškumą, energiją nukreipti bendram labui man atrodo esminė norint, kad mūsų vaikams ir jų vaikams Vilnius būtų mieli namai.
Vilniuje gausėja turistų, matau, kaip jie grožisi mūsų miestu. Malonu juos stebėti ar su jais persimesti vienu kitu sakiniu. Bet Vilnius yra ir Lietuvos sostinė. Tai kiekvieno Lietuvos gyventojo miestas. Norėčiau, kad kaskart eidami miesto gatvėmis tai jaustume. Aną sekmadienį buvau baleto spektaklyje. Pirmo aukšto kavinėje televizorius ant sienos vieną po kitos rodė vien angliškus spektaklių anonsus. Pasijutau ne savo vietoje. Lyg viskas, net ir kava čia būtų skirta ne man. Tą jausmą patiriu, kai Vilniaus parduotuvėje perku lietuviškas prekes, kurių užrašai nelietuviški. Jos ne man – kažkokiam mistiniam pirkėjui, kuriam reikia įtikti suniekinant kasdien čia besilankančius savus. Todėl manau, kad reikia burti savo miestą mylinčią bendruomenę, kuri svetingai pasitinka svečius ir rūpinasi jų gerove, bet oriai – kaip geri šeimininkai, o ne liokajai. Tik tokie miestai, kur miestiečiams gera ir smagu gyventi, traukia turistus.
Dirbdama mokytoja mačiau, kaip tėvai stumte stumia savo vaikus studijuoti užsienyje. Pati baigiau Vilniaus universitetą ir kiekvienąkart einant jo kiemeliais ar atėjus į renginį auditorijose suvirpa širdis: čia tiek brangių atsiminimų. Ar tie jaunuoliai, kurie labai jauni atsidūrė kažkur Edinburge ar dar kur nors, taip mylės savo aukštąją mokyklą? Mylės, tokia jau yra jaunystė, jie mylės Edinburgą ar kitą miestą. Kaip tik apie tai skaičiau Unės Kaunaitės romane „Žmonės iš Alkapės“. Bet kodėl ta meilė negalėtų būti skirta Vilniui? Todėl labai svarbu, kad Vilniuje būtų daug erdvių, skirtų paaugliams ir jaunuoliams. Susidaro įspūdis, kad kol kas tuo rūpinasi tik prekybos centrai, be abejo, siekdami savo tikslų – jie auginasi potencialius pirkėjus. Vilniuje dar yra neparduotų ir neužstatytų aikščių. Išveskime iš prekybos centrų į jas jaunuolius. Akademinė, meninė ir švietimo bendruomenė galėtų padėti sukurti ne prekybos, o jaunimo veiklos centrus. Kartais gal svarbiau ne investicijos, o idėjos – daug ką galima padaryti ir talkomis.
Lietuvos Sąrašas ir rodo tokius kelius, kurie gali mus visus suburti ir imtis veiklos.