iq.lt
Per metus, kai ES panaikino pieno gamybos kvotas, žaliavos daugėja, o supirkimo kainos krinta. Permainingos nuotaikos Senajame žemyne, Lenkijos perdirbėjų dėmesys ir skuboti Seimo sprendimai tik dar labiau didina įtampą Lietuvos pieno sektoriuje.
Šalies pieno sektoriuje jau kone du dešimtmečius tvyro šaltojo karo atmosfera. Netyla ūkininkų dejonės dėl mažiausių Europoje pieno supirkimo kainų ir grasinimai išnaikinti melžiamų karvių bandas, nors gatavos produkcijos kainos parduotuvėse nė kiek nenusileidžia vakarietiškoms, o perdirbimo įmonės netgi sugeba akcininkams išdalyti kelis milijonus dividendų.
Skirtingose barikadų pusėse tvyrančias aistras ne kartą mėgino malšinti šalies politikai, tačiau nesėkmingai. Pastarasis bandymas įsiteikti smulkiausiems ūkininkams veikiausiai net prieštarauja Konstitucijai.
Kovo pabaigoje Seimas ypatingos skubos tvarka patvirtino įstatymą, nustatantį minimalią žalio pieno supirkimo kainą. Iki 2017 m. pradžios perdirbėjai gamintojams turėtų mokėti ne mažiau kaip 165 eurus už toną pieno, o tarpininkai – 130 eurų. Galimybė savarankiškai nustatyti žalio pieno kainą palikta tik žemės ūkio kooperatyvams.
Oficialiai deklaruota, kad „nesąžiningų veiksmų draudimo“ vardu pakrikštytu teisės aktu siekta pagelbėti smulkiesiems ūkininkams. Vidutinė tonos pieno supirkimo kaina Lietuvoje vasarį siekė 216,4 euro ir buvo viena žemiausių ES. Smulkiausi ūkininkai už litrą pieno gauna dar mažiau – 8–9 centus (80–90 eurų už toną). Tačiau vos užgimęs įstatymas buvo sumaltas į miltus ne tik pačių rinkos dalyvių, bet ir Konkurencijos tarybos.
„Konkurenciją ribojantys teisės aktai dažniausiai priimami, apeliuojant į tariamą naudą vartotojams ar rinkos dalyviams. Šio įstatymo projekto nuostatos ir jo aiškinamajame rašte pateiktas abstraktus teiginys apie besitęsiančios pasaulinės pieno krizės poveikį Lietuvos pieno sektoriui nepagrindžia nei siūlomų įtvirtinti ribojimų būtinybės bei proporcingumo, nei numatomų minimalių supirkimo kainų dydžio“, – įspėjo tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas.
Pasak jo, įsigaliojus įstatymo pataisoms, ilgalaikėje perspektyvoje jo padariniai būtų žalingi visam pieno sektoriui ir pirmiausia tiems, kuriuos siekiama apsaugoti, – vartotojams ir pieno gamintojams.
Premjeras Algirdas Butkevičius kainų reguliavimą taip pat pavadino „teisiškai neįmanomu“ ir įspėjo, kad tuo Lietuva užtrenkia duris Europos Komisijos (EK) paramai, skiriamai pieno gamintojų patiriamiems nuostoliams kompensuoti. Balandžio pradžioje iš valstybės biudžeto ūkininkams turėtų būti išmokėta 18 mln. eurų kompensacija, be to, Lietuva vasarį EK pateikė prašymą skirti papildomai 75 mln. eurų paramos šalies pieno sektoriui.
Rinkos svertų liko
Jeigu teisės aktą vis dėlto pasirašytų prezidentė Dalia Grybauskaitė, smulkieji ūkininkai sulauktų nedaug naudos. Nors įstatymo numatytas įkainis kai kuriems gamintojams žada dvigubai didesnes pajamas, nei šiuo metu moka supirkėjai, neįmanoma priversti tarpininkų ir perdirbėjų pieną pirkti iš mažųjų ūkių.
Tris didžiausias pieno perdirbimo įmones (Vilkyškių pieninę, „Rokiškio sūrį“ ir „Pieno žvaigždes“) vienijančios asociacijos Pieno centro duomenimis, 95 proc. pieno gamintojų Lietuvoje pateikia 30 proc. superkamos žaliavos, o kita dalis pieno atkeliauja iš didesnių ūkių ir įvežama iš kaimynių Latvijos bei Estijos. Stambiesiems ūkininkams mokamos kainos naujasis įstatymas nepaveiktų, nes jie ir dabar už litrą pieno gauna daugiau nei 0,2 euro. Pavyzdžiui, gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, didžiausios šalies perdirbimo įmonės pernai gruodį už toną žaliavos mokėjo vidutiniškai 269 eurus.
Nė vienas iš 93 už balsavusių parlamentarų nenumatė, kad perdirbėjai daugiau žaliavos importuos iš kaimynių, nes supirkimo kainos ten nereguliuojamos, o riboti įvežamo pieno kiekį draudžia Bendrijos teisė. Pernai Lietuvos perdirbėjai net penktadalį žalio pieno importavo iš kaimynių, daugiausia iš Latvijos, kur vidutinė supirkimo kaina buvo šiek tiek žemesnė nei Lietuvoje.
Prisimena kolūkius
Darbo partijos atstovo Jono Kondroto pasiūlytu įstatymo projektu smulkieji ūkininkai, regis, spaudžiami aktyviau burti į kooperatyvus. Toks Seimo bandymas nevisiškai nepagrįstas. Mūsų šalies pieno ūkiai – smulkūs. 74 proc. supirkėjams pieną parduodančių ūkininkų Lietuvoje laiko iki 5 karvių. Latvijoje tokių ūkių maždaug pusė, Estijoje vidutiniškai laikoma 40 karvių, o Bendrijos vidurkis – 29 žalmargės.
Perdirbėjai ne vienus metus įrodinėja, kodėl stambiesiems ūkiams moka maždaug penktadaliu daugiau už žaliavą nei smulkiesiems. „Rokiškio sūrio“ direktorius Dalius Trumpa aiškino, kad už didesnį pieno kiekį brangiau mokama dėl dviejų priežasčių – kokybės ir transportavimo išlaidų: „99 proc. atvejų didelių ūkių pieno kokybė būna geresnė. Tai neturėtų stebinti, nes jie gali sau leisti įsigyti geresnę įrangą. Antra, surinkti pieną iš tokių ūkių kainuoja mažiau, nes vienu kartu paimamas didesnis kiekis. Nors stambiesiems ūkininkams mokama daugiau, pienas mums kainuoja tiek pat, nes kainos skirtumo dalis tenka surinkimo išlaidoms.“
Pieno gamintojai dėl, jų nuomone, nesąžiningos kainodaros pernai kreipėsi į Konkurencijos tarybą, tačiau pastarosios atlikto tyrimo išvados tos pačios: pagrindinis ūkininkams už pieną mokamą kainą lemiantis veiksnys yra ūkio dydis. Kooperatyvų nariai ne tik galėtų parduoti daugiau žaliavos, bet ir įgautų svertų derybose dėl supirkimo kainos.
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkė Jūratė Dovydėnienė IQ teigė, kad burtis į kooperatyvus įprasta stiprias pienininkystės tradicijas turinčiose Europos valstybėse: „Kooperacija veikia Nyderlanduose, Vokietijoje ir Prancūzijoje, todėl veiks ir Lietuvoje. Mūsų ūkininkai negali pasiūlyti didelio kiekio pieno, patys negali jo perdirbti. Dar daugiau, kooperatyvai gali urmu pirkti ūkiams reikalingas žaliavas ir taip taupyti, tačiau kol kas jungiamasi nenoriai.“
Skaičiuojama, kad tam, jog pieno gamintojai galėtų lygiavertėmis sąlygomis derėtis su perdirbėjais, bent pusė šalies pieno turėtų būti pagaminama kooperatyvuose. Sakykim, Lenkijoje, kur vidutinė žaliavos supirkimo kaina yra maždaug 20 proc. didesnė nei Lietuvoje, kooperatyvuose pagaminama 70 proc. žalio pieno. Mūsų šalyje šis rodiklis nesiekia 30 proc. J. Dovydėnienės teigimu, kooperacijos plėtrai trukdo greitos grąžos paieškos: „Kooperacijos nauda pasireiškia ilguoju laikotarpiu. Tai ne tik geresnė derybų padėtis, bet ir pigesni pašarai, kitos ūkiams reikalingos paslaugos, tačiau tokius pranašumus įvertina ne visi ūkiai.“
Skeptišką dažno ūkininko požiūrį į kooperatyvus pakursto neigiami pavyzdžiai. Asociacijos vadovė neslepia, kad kai kurie kooperatyvai taiko uždarosioms akcinėms bendrovėms būdingą praktiką: sprendimus priima už uždarų durų, nesidalija pelnu ir nesirūpina pieno supirkimo punktų sklaida.
Be to, nemaža dalis smulkiųjų ūkininkų yra vyresnio amžiaus ir kooperaciją sieja su sovietiniais kolūkiais, o pakeisti jų įsitikinimus sunku. „Gaila, kad vyrauja tokia nuostata. Juk kooperatyvo esmė – bendrai priimami sprendimai. Žinoma, nelengva keliems šimtams žmonių rasti bendrą požiūrį, tačiau įmanoma. Esu tikra, kad smulkiesiems ūkiams reikia kooperuotis, jeigu jie galvoja apie ateitį, nes perdirbimo įmonės nebus gailestingos ir, jei supirkimo punktas netaps pelningas, jį uždarys“, – aiškino J. Dovydėnienė.
Kvotos ir Rusija
Kalbos apie poreikį stambinti ūkius skamba sudėtingu laikotarpiu Europos pienininkystės sektoriuje. Mažėjantis vartojimas nusmukdė žalio pieno kainą, o prieš metus panaikinus tris dešimtmečius ES galiojusias pieno gamybos kvotas, į sektorių grąžintos laisvosios rinkos sąlygos. Dėl to vidutinės pieno supirkimo kainos ES per dvejus metus nukrito penktadaliu, Lietuvoje – net 40 proc.
Žurnalo kalbinti ekspertai teigė, kad Senojo žemyno pieno gamintojai ir perdirbėjai kovoja dėl vietos po saule, o susiskaidę mūsų šalies ūkiai lieka didžiųjų šešėlyje. Panaikinus kvotas, Airijoje pieno imta gaminti 12 proc. daugiau, Belgijoje – 7 proc., o Lenkijoje – 3 proc. Lietuvoje pieno gamyba susitraukė 0,1 proc.
Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas įsitikinęs, jog nelikus kvotų mūsų šalies pieno sektoriui gresia išnykti: „Tiek gamintojai, tiek perdirbėjai nebuvo pasiruošę, kad bus panaikintos kvotos. Vietoj aiškios strategijos dominuoja trumpalaikio pelno siekis. Visa Europa didina gamybos apimtį ir laukia, kol mažos supirkimo kainos privers silpniausius pasitraukti. O mes stovime vietoje.“
Verslininko manymu, dalis mūsų šalies ūkių neturi sąlygų didinti gamybos mastą, nes tam reikėtų investuoti į efektyvumą. Kadangi dabartinė padėtis rinkoje neleidžia uždirbti pelno, kalbėti apie investicijas nerealu. Tiesa, kvotos – tik viena medalio pusė. Užsidariusi Rusijos rinka taip pat turėjo neigiamos įtakos Lietuvos pieno sektoriui. Perdirbėjams teko susitaikyti su gerokai sumenkusiu pelnu, o tai lėmė ir superkamo pieno įkainių nuosmukį.
Naujokas dirbs kitaip
Dabartinę mūsų šalies pieno sektoriaus padėtį būtų galima pavadinti tyla prieš audrą. Vasarą turėtų pradėti veikti žemės ūkio kooperatyvui „Pienas LT“ priklausanti pieno perdirbimo įmonė. Tai pirmoji tokio tipo bendrovė Lietuvoje, kurios akcijos priklausys ir pieno gamintojams. „Sieksime tapti alternatyva mūsų rinkoje jau seniai dirbantiems perdirbėjams. Pagrindinis skirtumas, palyginti su kitais, – „Pienas LT“ stengiasi galvoti apie gamintojų poreikius“, – didžiavosi N. Narauskas.
Įsibėgėjus gamyklos statyboms Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje, rinkos senbuviai prakalbo apie nesąžiningą konkurenciją. Pieno centro vadovas Egidijus Simonis nemano, kad naujokas konkuruoja lygiomis teisėmis. Perdirbėjų nepasitenkinimas kilo po to, kai „Pienas LT“ gamyklos statyboms iš ES kaimo plėtros fondo ir nacionalinio biudžeto sulaukė 14,5 mln. eurų (35 proc. visos projekto vertės) paramos. „Negali vienas objektas turėti išskirtinės valstybės paramos ir globos, o tai su „Pienas LT“ ne tik planuojama, bet ir daroma“, – piktinosi D. Trumpa.
Konkurentų priekaištus atmetantis N. Narauskas tvirtino, kad teisę teikti paraišką statyti perdirbimo įmonę turėjo visi, tačiau laimėjo pasiūlę geriausias sąlygas. „Pienas LT“ mažoje Lietuvos rinkoje stumdytis neketina. Kooperatyvo gaminiai – pieno baltymai – bus skirti užsienio šalims.
Kone perversmą Lietuvos pieno sektoriuje žadantis „Pienas LT“ – stambiųjų ūkininkų projektas. Iniciatyvinėje projekto grupėje buvo galima sutikti tuometį Žemės ūkio rūmų pirmininką Bronių Markauską ir dabartinį vadovą Andriejų Stančiką, Ūkininkų sąjungos pirmininką Joną Talmantą bei kitų žemės ūkio sektoriuje žinomų asmenų. IQ šaltinių Seime teigimu, išskirtinis valstybės dėmesys „Pienas LT“ perdirbimo įmonei atsirado siekiant stambesniems ūkininkams suteikti svertus konkuruojant dėl aukštesnės pieno pardavimo kainos, kurios šie nepajėgia išsireikalauti iš didžiųjų perdirbimo bendrovių.
N. Narausko teigimu, naujoji gamykla galėtų perdirbti 17 proc. kasdien Lietuvoje perdirbamo pieno, o pavykus rasti rinkų užsienyje gamybą įmanoma išplėsti iki 30 proc. Išaugusi konkurencija dėl žalio pieno ilgainiui kilstelėtų pieno supirkimo kainą. Kad tai virstų realybe, „BaltMilk“ prekės ženklu žymėti „Pienas LT“ produktai turėtų sėkmingai įsitvirtinti svečiose šalyse. Tai padaryti nelengva net ir dešimtmečius pienininkystės sektoriuje veikiančioms perdirbimo įmonėms.
Bijo kainų dempingo
Nusistovėjusias Lietuvos pieno rinkos padalijimo proporcijas gali pakeisti ne tik vietos naujokai, bet ir Lenkijos perdirbėjai. Šie kovo pradžioje viešai pranešė apie planus didinti į Lietuvą eksportuojamos produkcijos kiekį. „Žinau, kad situacija sudėtinga. Nesiekiame užimti labai didelės rinkos dalies. Lietuviškų pieno produktų yra Lenkijos parduotuvių lentynose, o mūsiškių – Lietuvos. Mes tik norime stiprinti bendradarbiavimą“, – sakė Lenkijos pieno rūmų direktorė Agnieszka Maliszewska.
Pernai į Lietuvą importuota 33,8 mln. eurų vertės lenkiškų pieno produktų – 12 proc. mažiau nei 2014-aisiais. O lietuviai pas kaimynus išvežė 73 mln. eurų vertės pieno ir jo produktų. Lenkijos pienininkų teigimu, didžioji dalis lenkiškos pieno produkcijos Lietuvoje parduodama su prekybos centrų prekės ženklais, o lenkai norėtų stipriau įsitvirtinti su savo prekės ženklais.
Lenkija, kaip ir Baltijos šalys, pajuto skaudžius Rusijos embargo padarinius. 2015 m. lenkiško pieno parduota 14,8 proc. mažiau nei 2014 m., eksportas sumenko 12 proc. Pardavimas susitraukė ir kritus pieno produktų vartojimui pačioje Lenkijoje.
Lietuvos perdirbėjai žurnalui IQ sakė lenkų konkurencijos nebijantys, tačiau pripažino, kad kaimynai dažnai taiko kainų dempingavimo taktiką. „Konkurencija yra sveikas reiškinys ir tikrai nesame prieš tai. Svarbiausia, kad viskas vyktų sąžiningai. Lemiamą žodį tarsime ne mes, o vartotojai“, – įsitikinęs E. Simonis.
Su lenkiška žemų kainų politika jau buvo susidūrę Čekijos Respublikos ir Vokietijos pieno perdirbėjai. Tačiau konkuruoti su palyginti brangia tų šalių produkcija kaimynams lengviau nei su lietuviška.
Lietuvos pieno perdirbėjus turėtų nuraminti vartotojai, pirmenybę teikiantys vietos produkcijai. Prekybos tinklo „Rimi“ viešųjų ryšių vadovė Giedrė Bielskytė teigė, kad pirkėjams buvo pasiūlyta pigesnių pieno produktų, tačiau šie dėmesio nesulaukė, tad jų lentynose liko mažiau. Lenkiškai produkcijai plačiau praverti parduotuvių durų neketina ir vasarą veiklą pradėsiantis prekybos tinklas „Lidl“.
Vis dėlto Lietuvos vartotojams jau reikėtų pratintis prie minties, kad ateityje gali tekti valgyti lenkišką varškę, jeigu išsipildys niūriausias scenarijus ir patvinusios pieno upės Senajame žemyne nuplaus silpniausius.