Atmetant „tėvoninės“ politikos patologijas, rinkėjai pasitiki partijomis dėl jų nuveiktų darbų ir/arba dėl gražių pažadų, dalinamų per rinkimų kampaniją. Įvairios priežastys, kurių neaptarsiu šiame tekste, lemia, kad daugelis Lietuvos rinkėjų nemato pagrindo džiaugtis partijų atliktais darbais ir balsuoja už gražiai žadančius, bet anksčiau valdžioje nebuvusius politikus. Tai nebūtų problema, jei „žadėtojai“, įgiję valdžios svertus, tesėtų savo pažadus. Deja, kaip rodo neslopstantis rinkėjų palaikymas vis naujų partijų – gražūs pažadai dažnai lieka neištesėti.
Taip gali atsitikti dėl daugybės priežasčių: pažadų atotrūkio nuo realybės, patirties stokos, kitų politinių partijų bei interesų grupių pasipriešinimo, kintančių visuomenės nuostatų. Vis dėlto daugumos rinkimų pažadų laužymas yra pavojingas partijai „žadėtojai“. Rizikuojama ne tik (ir ne tiek) nuvilti vieną ar kitą interesų grupę, bet užsiklijuoti melagių etiketę. Jei dėl konkretaus sprendimo turinio supyks tik su tuo sprendimu susiję interesantai, dėl paties „netesybų“ fakto gali nusivilti ir su tuo sprendimu nieko bendro neturintys rinkėjai.
Todėl politikai paprastai būna „atidirbę“ gudrius sulaužytų pažadų pateisinimus. Bene dažniausias jų – kitų partijų pasipriešinimas gražiųjų pažadų įgyvendinimui. Tokį pasiteisinimą apie 2006 metus buvo galima neretai išgirsti iš Darbo partijos lyderių. Kitas, retesnis, pasiteisinimo būdas – besikeičiančios politikų pažiūros. Jei rinkėjai patikės, kad politikai nuoširdžiai pakeitė savo nuomonę, juos kaltinti oportunizmu gali būti sunkiau. Čia į galvą ateina Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos „evoliucija“ kai kuriais socialiniais klausimais.
Panašu, kad 2016 m. Seimo rinkimuose triumfavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), ar tiksliau „valstiečių“ palaikoma Sauliaus Skvernelio „legionierių“ vyriausybė, išrado naują sulaužytų pažadų pateisinimo būdą: mes pažado nelaužom, nes – teisinė abrakadabra. Turiu omenyje neseniai pasirodžiusius socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patikinimus, kad Lietuva gali ratifikuoti kontroversišką Stambulo konvenciją be kai kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijai (ir LVŽS rinkimų programai) prieštaraujančių punktų.
Kaip buvo ne kartą rašyta, Stambulo konvencija, be pagirtino įpareigojimo kovai su smurtu prieš moteris, reikalauja valstybes signatares teisiškai pripažinti „socialinę lytį“ (t. y. žmogaus įsivaizduojamą, su biologine tikrove nesusijusią lytį), o į mokyklų ugdymo programas įtraukti mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (apimančius ir tokias praktikas kaip homoseksualūs lytiniai santykiai, kraujomaiša, daugpatystė ir pan.) – kas prieštarauja Lietuvos Konstitucijos garantuojamai teisei tėvams auginti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Šie konvencijos aspektai, beje, prieštarauja ir LVŽS rinkimų programai, kurioje teigiama: „Kova su smurtu negali tapti pretekstu į Lietuvos teisės sistemą integruoti tokias normas, kurios, įtvirtindamos „socialinės lyties“ kategoriją, keltų pavojų nuosekliai šeimos politikai, kuri orientuojasi į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais.“
Mažiau žinomas faktas: 78 konvencijos straipsnis vienareikšmiškai draudžia dokumentą ratifikuojančioms šalims reikalauti bet kokių išlygų dėl kontroversiškųjų, tėvų konstitucines teises pažeidžiančių nuostatų. Taip pat konvencija numato itin plačias galias turėsiantį jos įgyvendinimo priežiūros mechanizmą, nepaliksiantį valstybėms signatarėms erdvės improvizacijoms. Negana to, Stambulo konvencija gali būti primesta – be jokių išlygų – net jos neratifikavusioms šalims, jei už dokumentą balsuotų daugiau nei du trečdaliai ES valstybių. Kitaip tariant – Vyriausybės teisinė abrakadabra yra melas.
Kodėl tad valdantieji sako netiesą? Gal nežino? Nemanau. Gal dėl patiriamo didelio spaudimo iš konvencijos ratifikavimu suinteresuotų grupių? Neabejoju, kad taip. Bet ne mažiau svarbus – manau – yra spėjimas, kad konvencijai nepritariančios grupės nepastebės ar pastebėjusios nesugebės atkreipti reikšmingesnės visuomenės dalies dėmesio į besąlyginį konvencijos pobūdį. Taip „prakišus“ konvenciją būtų nepastebimai sulaužytas vienas LVŽS rinkimų pažadų, o to pasekmės būtų jaučiamos vėliau ir neatsilieptų artimiausioms „valstiečių“ bei jų legionierių rinkimų perspektyvoms. Dėl to labai svarbu pataisyti šį (tikiuosi) klaidingą politikų įsitikinimą, leidžiant jiems žinoti, kad jų rinkėjai yra pakankamai teisiškai raštingi ir politikų abrakadabra neliks be pasekmių.