„Praradimo simfonijų“ rankraštis. Tiubingenas, 1946 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo
Bernardinai.lt
Nerimaudama sausio 20-osios vakarą paskambinau sutartu laiku Berenikai Čipkutei į Baltimorę ir išgirdau skausmingą žinią: „Tėtės nebėra“… Pasaulį apgaubė juoda tyla… Klastūnė liga atsėlino staiga ir netikėtai, žaibo greitumu, per mėnesį pasiglemžė A. Nykos-Niliūno fizinį kūną, tačiau proto šviesa ir dvasios jėga jo neapleido iki paskutinės minutės… Šalia rašytojo dieną ir naktį budėjo, jį slaugė mylimi vaikai – dukra Berenika su draugu Edvardu ir sūnumi Ariu. Visi mes tikėjom ir laukėm stebuklo… Deja… Skambant A. Nykos-Niliūno mėgstamo kompozitoriaus Gabrielio Faure muzikai, aimanuodamos žemėn krito baltos snaigės… Ar galima rasti žodžių, nusakančių jokiais matais neišmatuojamą netektį… Visi žodžiai tampa bespalviai…
Teatleidžia man rašytojas, bet drįstų pacituoti jo paties žodžius, parašytus Antanui Vaičiulaičiui apie Paulą Claudelį: „Mirė paskutinis iš dievų, paskutinis tikrai didelis rašytojas, paskutinis iš tų, kurie ir mano kartai tebeturėjo tokios pačios prasmės, kaip ir Jūsiškei. Vadinasi, prasidėjo epocha, kurios literatūroje nebėra nė vieno dievo, tik paprasti žmonės.“ (Baltimorė, 1955 02 23)
Iš kairės: Ona, Stasys, Alfonsas ir Adolfas Čipkai. Nemeikščiai. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) veikia paroda: „Laisvė: būti savimi“, skirta iškilaus poeto, rašytojo, literatūros kritiko, vertėjo, Lietuvos Nacionalinės premijos laureato, Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesoriaus Alfonso Nykos-Niliūno atminimui (1919–2015). Daugiau nei dvidešimt metų šio teksto autorę siejo artima draugystė su rašytoju. Ne kartą buvo lankytasi jo namuose Baltimorėje, bendrauta laiškais, o pastaruosius dvejus metus – ir telefonu. A. Nyka-Niliūnas perdavė į mano rankas didelę dalį savo archyvinės medžiagos. Leido atsirinkti ir pasiimti tai, kas buvo susiję ir su jo artimais draugais Juliumi Kaupu, Henriku Radausku (šį rinkinį paveldėjo testamentu). Ir šiemet tarėmės pasimatyti Baltimorėje… Šiandien dar daug ką norėtųsi pasakyti šiam ypatingam žmogui… Padėkoti už tai, kad rūpinosi mano darbais, knygomis… Savo įžvalgiais, taikliais patarimais vedė gyvenimo keliais… Iki paskutinės akimirkos mokėjo džiaugtis gyvenimu ir mokė to džiaugsmo kitus… „Svaiginantis ištirpimo ir susiliejimo su pulsuojančia gamta jausmas, kuris staiga apima žiūrint į atkalnėmis banguojančius rugius arba einant vėjuotą dieną per mišką. Taip, nieko nėra mano, bet aš esu visko…“
Pirmą kartą MLLM eksponuojama nauja unikali medžiaga, gauta ir parvežta iš paties rašytojo bei surinkta Vilniuje ir Utenoje iš jo artimų giminaičių: brolio Stasio Čipkaus ir dukterėčios Vilijos Bikelienės bei sūnėno Šarūno Tranelio. Per archyvalijas išryškėja ne tik rašytojo, bet ir jo gyventos epochos kultūrinis, literatūrinis, istorinis kontekstas. A. Nyka-Niliūnas nemėgo rodytis viešumoje, gyveno privatų, uždarą gyvenimą. Toks pasirinkimas atėjo iš jaunystės. „Aš esu egoistiškiausias žmogus pasaulyje, nes mano žinojimo troškulys yra grynai egoistiškas. Aš noriu žinoti dėl paties žinojimo, vienas, sau, ne dalintis žinojimu, bet mėgautis. Mano „tikslas“ ir „siekimas“ yra augti ir stiprėti niekam nematant ir netrukdant, išdidžioje savo vienatvėje. Taip aš turėčiau išauginti arba turėtų išaugti ir mano poezija, – viena, nepaliesta ir nesutepta. Kiekviena kaina saugotis viešo gyvenimo pagundos…“ (1941 m. rugsėjo 16 d.).
Alfonsas ir Aleksandra Čipkai su dukra Berenika, sūnumis Horacijum ir Aristoteliu. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.
Kūrėjo žodžiai pranašiškai išsipildė: poetinis palikimas peržengė lietuvių literatūros geografines ribas. Poetinis audinys ištobulintas iki skrupulų, pripildytas įmantrių vaizdų, alsuojantys kultūrinių klodų gelmingomis paslaptimis. „Poezija yra aristokratinė meninio reiškimosi forma, kad ji kaip tik dėl to yra sunkus žanras“ (1951 01 20). „Mano poezija turėtų būti užbaigtas ir nepriklausomas pasaulis su savo teritorija, istorija, politika, teologija ir filosofija. Vargas jai, jeigu taip nėra. Aš rašau taip, kad mano poezija būtų nesuprantama tiems, kuriems ji nereikalinga, tokiu būdu mėgindamas ją apsaugoti nuo vulgarizacijos ir išnykimo.“ A. Nyka-Niliūnas – vienas reikliausių kritikų, dar Vokietijoje, iškėlė literatūros kūriniui aukštą meninio ir estetinio grožio reikalavimų kartelę – pirmiausia sau, o paskui jau kitiems… „Kas yra poezija? Į šį klausimą galima atsakyti tik idem per idem; poezija yra poezija, nes tik poezija „žino“, kas yra poezija. Šiek tiek nusileidžiant, poeziją būtų galima vadinti atgautu laiku, įforminta būtim, pasaulio sukūrimu, absoliučiu realybės išgyvenimu, nusivalymu (katarsis), prarasto rojaus atgavimu etc. Daug lengviau atsakyti į klausimą, kas nėra poezija. Kad meilė nėra poezija, kad džiaugsmas nėra poezija, kad skausmas nėra poezija, kad grožis nėra poezija ir kad 90 proc. mūsų poezijos taip pat nėra poezija.“
A. Nyka-Niliūnas vienintelis rašytojas, įsirašęs į Lietuvos kultūros ir literatūros istoriją kaip autobiografinio memuarinio žanro virtuozas. Dienoraščių fragmentų knygose atsivėrė visa epocha nuo 1938 metų iki šių dienų. Biografinio lygmens tekstuose asmeniniai įvykiai susipina su kultūros, literatūros, istorijos, politikos, meno aspiracijomis. Autorius yra ne tik gausių įvykių stebėtojas, bet ir tiesioginis, reflektuojantis į aplinką, dalyvis. Skaitant Dienoraščių fragmentus stulbina rašytojo erudicija. Tekstinis audinys tapomas impresionistinėmis spalvomis. Menininkas puikiai susipažinęs su beveik visomis pasaulyje išleistomis knygomis, žymiausiais dailės kūriniais, įstabiais klasikinės muzikos šedevrais.
Iš kairės: J. Kaupas, H. Nagys, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas. Vokietija, 1947 m. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.
Bendraudama su rašytoju sužinojau daug įdomių faktų, deja, nepatekusių į jo knygas. Laiškuose-užrašuose, rašytuose man, ir pats apgailestauja: „Neįtemptai klausydamasis Mocarto Jupiterio simfonijos ir po to aštuntosios pianno sonatos perverčiau visus Dienoraščio fragmentus, pasvarstydamas, kas (leidžiant) buvo gerai ir kas blogai padaryta. Jei būčiau leidęs dešimčia metų vėliau (dabar), kažin ar būčiau daręs ką nors kitaip išskyrus tik tai, kad būčiau mažiau sunaikinęs. O sunaikinau apie trečdalį (vengdamas erzinti ten minimus (ne visad palankiai) draugus ir tariamus priešus. Dabar manyčiau, kad sunaikinti tai tikrai nereikėjo: galėjo likti mašinraščiu.“ (2014 m. vasario 3 d.) Prieš dvejus metus iš rašytojo parvežiau naują „Dienoraščių fragmentų“ rankraštį ir perdaviau „Baltų lankų“ redakcijai… Deja, rašytojas taip ir neišvydo savo paskutinės knygos… A. Nyka-Niliūnas nesiekė garbės, ar apdovanojimų, nelaukė ypatingų įvertinimų… Tik tikėjo savo kūrybos pasauliu: „Gyventi įmanoma tik savo saulės sistemoje, savo kosmogonijoje, savo vienatvėje. Fenomenologiškai mąstyti bei „santykiauti“ su kitais ir „pasauliu“ įmanoma tik pasaulio centro vienatvėje…“
Ir pabaigoje – tik keletas žodžių iš jo laiško man… Manau, jie skiriami mums visiems: „Nuostabiai gražus saulėtas gruodžio sekmadienio rytas. Per radiją – nežinau kokia proga žemo baritono giedamas angliškas Tėve mūsų (kuris man labai patinka) ir kurio teksto dalį čia nurašiau tau:
Our Father.
Thou art in Heaven.
Hallowed be Thy name.
The Kingdom come,
Thy will be done…
Ir nuo to man viskas dar labiau nušvinta.“ (12/1/13)
A. Nyka-Niliūnas savo namuose Baltimorėje. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.
Ateity rašytojas kartu su žmona Aleksandra bei sūnumi Augustinu Horacijumi sugrįš TEN, iš kur NIEKAD neišėjo: „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena…“
Iki 2015 m. kovo 1 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veiks A. Nykai-Niliūnui skirta paroda „Laisvė būti savimi“, kurią parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, apipavidalino Inga Zamulskienė. Taip pat muziejaus svetainėje „Literatūrinė Lietuva“ eksponuojama A. Nykai-Niliūnui skirta virtualioji paroda – ją galima peržiūrėti ČIA.