Generalinė prokuratūra penktadienį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl prezidentės atstovės spaudai Daivos Ulbinaitės išteisinimo galimos valstybės paslapties atskleidimo byloje, kuriai Vytauto Landsbergio dėka prigijo „prezidentės skiepų istorijos“ vardas.
Kaip skelbiama BNS pranešime, Prokuratūra nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad žiniasklaidoje paviešinta Valstybės saugumo departamento informacija valstybės paslaptimi pripažinta nepagrįstai.
Komentuodama šį sprendimą prokuratūros atstovė Rita Stundienė sakė: „Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad nepadaryti nusikaltimai – tai yra valstybės paslapties atskleidimas ir piktnaudžiavimas, padarydamas išvadą, kad VSD pateikta informacija nėra valstybės paslaptis ir ją neteisėtai atskleidus nebuvo padaryta didelė žala“.
Deja, ši BNS pateikta komentaro citata tokia miglota, kad atidžiam skaitytojui lieka neaišku, kas vis dėlto norėta pasakyti. Negi tai, kas pasakyta: nusikaltimų būta, bet jie nepadaryti?..
BNS pacituota Vilniaus apygardos teismo sprendimo ištrauka, neva primenanti teismo nutarties esmę, skamba ne mažiau paradoksaliai: „nėra pagrindo minėtą informaciją pripažinti valstybės paslaptimi, nes jos turinio atskleidimas nesukels neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui, valstybės ir visuomenės interesams“. Nori nenori kyla klausimas: kaip teismas gali priimti išteisinamąją nutartį remdamasis tuo, kas dar tik bus, tiksliau – iš kur jis žino, kad bus būtent taip?
Tiesos.lt primena, kad D.Ulbinaitė buvo kaltinama atskleidusi valstybės paslaptį naujienų agentūros BNS redaktorei. Tyrimas pradėtas po to, kai 2013 metų spalio paskutinę dieną BNS paskelbė apie VSD perspėjimus šalies vadovams, jog Rusija planuoja surengti informacinę ataką prieš prezidentę.