Neparašysiu nieko naujo, jei įvardinsiu, kad gyvename labai atsakingą laikotarpį. Ant „laisvo kapitalo judėjimo“ prekystalio ketinama padėti ne vien Lietuvos žemę. Reali grėsmė pakibo virš aktyviausiųjų žmonių pilietinio indėlio – 320 000 Tautos referendumo rėmėjų.
Valdžia strateguoja, kaip neskelbti referendumo arba vilkinti jo rengimą, jeigu VRK užfiksuos reikiamą parašų skaičių. Seimo valdančioji dauguma deklaruoja neginčytiną žmonių valią reikšti savo norus ir džiaugiasi, kad referendumo organizatoriai juos privertė mąstyti apie nepadarytus darbus – neparuoštus žemės pardavimo saugiklius. Deklaratyviai rėkaujanti Seimo opozicija kreipsis į Konstitucinį teismą, kad „rusų šnipai“ nesustabdytų Lietuvos teritorijos išparceliavimo. Taigi, jau „įsivažiuoja“ ciniška antireferenduminė kampanija, kurią, matyt, vainikuos referendumo paskelbimas … Joninių išvakarėse.
Tokiame propagandiniame fone belieka palinkėti geležinės sveikatos ir tvirtybės referendumo iniciatyvinės grupės nariams. Tegul jie nors tarpusavyje nesusipriešina tiek, kad ateityje susitikę vienas kito nebepažintų. Žmones, įveikusius totalinę žiniasklaidos blokadą, laimėjusius informacinį karą, kiršina gerai to išmokyti aktyvistai, netikėtai perimantys iniciatyvą, kai švystelėjo suvokimas, kad bus surinktas reikiamas parašų skaičius. Atsirado labai daug vadų, norinčių svarų – 320 000 parašų pilietinį kapitalą – padėti ant žemesnio – rinkimų – prekystalio.
Ši tendencija itin išryškėjo konferencijos „Už Lietuvą be melo“ išvakarėse. Per įvairiausias susirašinėjimo grupes, kamantinėjant referendumininkų koordinatorius, aktyviai ieškoma konferencijos dalyvių kontaktų, kad elektroniniai paštai lūžtų nuo netikėčiausių Lietuvos „gelbėtojų“ siūlymų asorti bei kritikos renginio organizatoriams. Būkime labai nuosaikūs ir tokios situacijos modeliuotojų nevadinkime Lietuvos priešais. Tačiau ar tikėtina, kad nuoširdžiais ir aktyviais žmonėmis nemanipuliuoja norintys destabilizuoti konferencijos darbą, diskredituoti jos organizatorius?
Susipriešinimas bei sumaištis pačių aktyviausių piliečių gretose sukelia neviltį bei nepasitikėjimą savo jėgomis. Šiuo metu pavojingiausia būtų, jei propagandiniai valdžios žmonių veiksmai ir keista konkurencija visuomenininkų gretose nuslopintų aktyviuosius mūsų Tėvynės piliečius, privertusius valdančiuosius mąstyti. Kas būtų didesnis PRALAIMĖJIMAS – referendumo uždraudimas ar 320 000 atodūsis: „Et, kiek nori pasirašinėk, vis tiek nieko nebepakeisi…“?
Todėl kiekvienas visuomenininkų, jei jie nėra samdomi provokatoriai, žodis ar žingsnis turėtų būti labai apgalvotas. Na, sutramdykime savo apetitus vadovauti, nes realų rezultatą visuomet pasiekia neįvardyti eiliniai. Nereikia griauti vienas kito darbų, tiesiog nepraleiskime progos pademostruoti savo įtaką, įdirbį bei bendražygių ir bendraminčių skaičių, sukviesdami sambūrius Kaune, Panevėžyje ar Šiauliuose… Dalyvauti renginyje labai lengva, o suorganizuoti darbinę sueigą – ne kiekvieno nosiai. Todėl kviečiu telktis – būkime Lietuvos išsaugojimo eiliniai.
Lietuva – viena ES valstybių, turinti nedidelę teritoriją ir sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių. Išlieka tik tvirčiausieji, ir mes ne kartą pasauliui įrodėme, kad esame stiprūs. Vadinasi, tik sutelktu darbu, nesipykdami galime padidinti tikinčiųjų savo jėgomis tautiečių skaičių nuo 320 000 iki 1 320 000. Tuomet mūsų išrinktieji ne tik prisipažins, kad privertėme juos galvoti, bet bijodami būti nušluoti užmarštin, dirbti pradės. Dabar tegirdime tik paikus svaičiojimus, kad referendumo organizatoriai siekia valstybės išstojimo iš ES.
Ne, ponai, pasiųstieji mums atstovauti. Referendumo organizatoriai ir jais patikėję žmonės jau suprato, kad tik organizuota, darni Tauta gali priversti jus išgirsti Konstitucinio suvereno valią. Teks pradėti dirbti Tautai, ponai, o ne savo asmeninei gerovei ir partinių grupuočių įtakos didinimui. Įvairiose sąjungose išlieka tik tos mažos valstybės narės, kurių valdžia nesityčioja, girdi ir klauso savo piliečių. Manau, posovietinėse šalyse deleguotiems į valdžią žmonėms sunkoka suvokti, kad jie tarnauja rinkėjams, o ne atvirkščiai. Taigi turime vienintelę išeitį – jei norime likti nenužmoginta, nenutautinta ir nepaniekinta ES valstybė, išrinktieji privalo dirbti ranka rankon su savo rinkėjais. Priešingu atveju užtarnauto poilsio artėjančiuose rinkimuose turi išeiti visi – pradedant prezidente ir baigiant sisteminėmis Seimo bei savivaldybių partijomis.
Gana balsuoti, pradėkim rinktis. Susitelkim, eiliniai. Jėga – mūsų rankose.