Ruslanas Baranovas | doxa.lt
Jau šį mėnesį Suomija dviem tūkstančiams darbo neturinčių piliečių pradės kas mėnesį mokėti po 480 eurų. Tai truks dvejus metus. Šie pinigai bus mokami nepriklausomai nuo to, kokias kitas pajamas žmogus gaus tuo laikotarpiu: t. y. žmogus galės nedirbti arba susirasti pelningą darbą. Niekaip nebus prižiūrima ir tai, kam – austrėms, savaitgaliams Estijoje ar būtiniausiems produktams – Suomijos pilietis išleis tuos 480 eurų.
Prieš atmesdami šią idėją kaip dar vieną Skandinavijos leftistų beprotybę, turite žinoti, jog „Visuotines bazines pajamas“ (angliškai vadinamas UBI) palaikė visų politinių spektrų žmonės, tarp kurių netgi tokie liberalios ekonomikos teorijos grandai kaip Miltonas Friedmanas ir Friedrichas Hayekas.
Nors VBP idėja šiandien nėra labai populiari, apie ją kalbų gali būti vis daugiau.
Utopinė idėja
Idėjos pradžią galime atrasti Tomo Moro „Utopijoje“, išleistoje 1516 metais. Tai daug ką pasako apie šia idėją: ji atrodo velniškai utopiška. Vėliau panašią Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metu pasiūlęs Nicolas de Condorcetas buvo įkalintas ir nubaustas mirties bausme. Labiau priimtiname kontekste dabarties intelektualiniam mainstreamui VBP idėja iškilo 1796 metais. Vienas iš JAV tėvų įkūrėjų Thomas Paine’as teigė, kad kiekvienas žmogus turėtų gauti pajamų, nes jis yra „gamtos paveldėtojas“. Kitaip tariant, bendruomenei priklausančius išteklius (tarp jų ir gamtos) naudojantys žmonės turi mokėti „nuomos mokestį“, o iš jo surinkti pinigai ir virstų VBP. Ši idėją turėtų ypač dominti Rusijos Federacijos gyventojus, kurios milžiniški gamtos resursų klodai leido pralobti beveik visam dabartiniam šalies ekonominiam elitui.
Kaip žinome, „utopinė“ visuotinių bazinių pajamų idėja neįsitvirtino ir užleido vietą idėjų ir priemonių rinkiniui, vadinamam „gerovės valstybe“. Jos pagrindas yra pagalba tiems, kuriems to reikia. Visgi bandymas atskirti, kam reikia pagalbos ir kas nusipelno išmokų, yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti. Anot Matto Zwolinskio, tai dažniausiai reiškia daug invazinių, demoralizuojančių ir menkinančių procedūrų, kurias žmogui reikia atlikti, dažnai atskeidžiant asmenines savo gyvenimo detales. Reikia užpildyti gausybę formų, papasakoti apie žmones, su kuriais gyvena, įsileisti netikėtai atvykusius socialinius darbuotojus ir t. t. Nereikia nė sakyti, kad tam reikia didelės ir brangios biurokratinės mašinos. Būtent todėl dešiniesiems visuotinių bazinių pajamų idėja atrodo priimtina kaip būdas naikinti biurokratiją ir mažinti valstybės aparato dydį.
Straipsnio tęsinį skaitykite doxa.lt portale ČIA.