Putinas greičiausiai labai patenkintas – jis norėjo sulaikyti Ukrainą nuo europietiško kelio pasirinkimo, ir jam pavyko. Bet iš tikrųjų jis Ukrainą prarado – žmonės sies savo vilčių žlugimą ne tik su Janukovyčiumi, bet ir su Rusija. Ir nereikia savęs guosti viltimi, kad už Rusijos pinigus ukrainiečiai pradės geriau gyventi – už Rusijos pinigus nepavyksta geriau gyventi net patiems rusams. Juoba kad tuos pinigus išvogs pačiu banaliausiu būdu – kaip Maskvoje, taip ir Kijeve, o liaudžiai liks tik skylutė nuo Kremliaus riestainio. Žodžiu, kaip visada.
Liūdna kitka: įsitraukdamas į mitologinį galynėjimąsi su Vakarais, su Europa, Putinas faktiškai griauna savo šalies autoritetą Rusijos atžvilgiu palankiausiai nusiteikusių šalių gyventojų akyse. Taip jau buvo, kai sovietų tankai Prahos ir Budapešto gatvėse vakarykščius išvaduotojus paversdavo okupantais. Dabar vietoj tankų siunčiami pinigai, bet nuo to ne lengviau.
Taip Grani.ru portale rašiau lygiai prieš metus, grįžęs iš pirmojo, tada visiškai stichinio naktinio mitingo Kijevo Maidane. Tada dar buvo sunku numanyti, kad ukrainiečių tautai pavyks kelių mėnesių pasipriešinimo kaina ir apginti europietišką savo valstybės pasirinkimą, ir atsikratyti Janukovyčiaus bei jo kompanijos. Ir dar sunkiau – prieš metus gal ir visai neįmanoma – buvo numatyti, kad ir Ukrainoje, kaip ir Čekoslovakijoje, broliškos meilės įrodymu vis dėlto bus ne pinigai, o tankai.
Bet dėl vieno buvau teisus jau tada: Putinas Ukrainą prarado. Dar iki Maidano, iki studentų išvaikymo, iki kraujo praliejimo, iki Krymo okupacijos, iki karo Donbase. Putinas parardo Ukrainą tada, kai pademonstravo jos piliečiams, kad jie gyvena kartoninėje valstybėje. Kad jų prezidentas – yra ne joks prezidentas, o tipiškas šeimininko valią vykdantis gubernatorius. Kad jie neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kada jų šalis subręs būti įtraukta į visokių ten duginų, prochanovų ir pan. niektauzų išgalvotą imperiją, užvaldžiusią Putino vaizduotę.
Pastaraisiais mėnesiais ukrainiečiams ne kartą teko įsitikinti, kad jų valstybė kartoninė. Kad milicija gali ginti Janukovyčių nuo demonstrantų, o ne piliečius nuo banditų. Kad kariuomenė negali sustabdyti netgi saujelės Rusijos pasiųstų diversantų. Tokių atradimų būta – ir dar bus – daug. Tačiau su kiekvienu nauju nusivylimu stiprėjo troškimas sukurti valstybę. Žmonės, kurie kūrė savanorių batalionus, kad apsigintų nuo proto netekusių „brolių“, kurie už savo santaupas aprengė ir apavė kariuomenę ir nacionalinę gvardiją, kurie stabdė diversantus, mėginusius padegti šalį ne vien tik Kryme ir Donbase – tai ir yra tikros valstybės, piliečių valstybės, pradžia.
Putinas, kaip ir bet kuris kitas autoritarinis valdytojas, turintis neribotą prieigą prie finansinių šaltinių ir semiantis iš iždo pilnomis rieškučiomis, yra įsitikinęs, jog žmonės – tai prekė. Todėl jis ir nusprendė nusipirkti sau baudžiauninkų iš prasiskolinusio Sobakevičiaus-Janukovyčiaus. Todėl ir patys tiki, kad visas revoliucijas pasaulyje rengia amerikiečiai, mat moka jų dalyviams; jis, Putinas, tiek pinigų juk neturįs, o jei ir turi, tai jie savi, o savų juk gaila, geriau jau kone pusvelčiui įsigyti patį Janukovyčių.
Bet Putinas suklydo. Gal jis iš tiesų, it koks Čičikovas, apvažiavo postsovietinius dvarininkus su pasiūlymais ir asignacijomis. Bet kad mūsų siūlos apsirodė ne mirusios. O mes – ne baudžiaunininkai.
Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė.