liga.net | 2014 m. balandžio 10 d.
Maidanas iš esmės pakeitė Putino mąstyseną: „karaliaus-saulės“ vietą užėmė bonapartas – nepermaldaujamas, bet vis dar nepasitikintis savo jėgomis.
Vakarykštis Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas su vyriausybės atstovais dujų tiekimo Ukrainai klausimu pasibaigė grasinimu priversti kaimyninę šalį už dujas vykdyti išankstinius apmokėjimus – tuo pat metu pasiūlyta, kad ši taisyklė nebūtų taikoma, kol nebus surengtos konsultacijos su Kijevu ir Europos Sąjunga. Taigi kaip ir Federacijos Tarybos sprendimo dėl kariuomenės įvedimo į Ukrainą atveju susiduriame su atidėtu grasinimu – tik šį sykį ne kariniu, o ekonominiu.
Lieka neaišku, kokiais atvejais nuo grasinimų bus pereita prie veiksmų: Putinas pareiškė turįs viltį, jog „laikinai pareigas einantys įvairių lygių valdininkai Kijeve nepadarys nieko tokio, ko nebūtų galima ištaisyti“. Ši frazė – vienas iš įprastų, tačiau sąmoningai miglotų Putino signalų: Rusijos prezidentas nepaaiškina, ko būtent negalima padaryti, – kad bet kada galėtų bet kurį ukrainiečių veiksmą paskelbti nepriimtinu.
Tokia ir yra Ukrainos krizės esmė. Ukrainoje, pasaulyje, o ir pačioje Rusijoje daugelis įsitikinę, kad Putinas turi konkretų, tiksliai įgyvendinamą planą, tačiau iš tikrųjų mes susiduriame su kasdien, jei ne kas valandą, keičiama taktika, už kurios neįmanoma įžvelgti jokios strategijos. Iš tiesų, yra keletas bendrųjų „Putino plano“ uždavinių: kad Vakarai laikytų Rusiją superderžava ir pripažintų jos neginčijamą įtaką posovietinėje erdvėje, kad ukrainiečių vadovybė atsisakytų bet kokių savarankiškos politikos pretenzijų, kad Rusijoje niekada neįvyktų liaudies sukilimas, panašus į Ukrainos. Tačiau supratimo, kaip visa tai pasiekti, nėra. Visai ne atsitiktinai pietryčių situacijos destabilizavimas prasidėjo nuo viešų prorusiškų pasisakymų ir rusiškų vėliavų iškėlimų virš užgrobtų administracinių pastatų. Vėliau šiuos veiksmus pakeitė mitingai, kuriuose buvo reikalaujama sugrąžinti „teisėtą prezidentą“ Viktorą Janukovyčių, o dabar ir vėl skamba rusiški šūkiai. Rytoj diversantai galbūt surengs manifestaciją prieš NATO, po trijų dienų vėl prisimins Janukovyčių – ir šitaip be galo, kol Putinas nenuspręs, ar jau pasiektas reikiamas nestabilumo laipsnis Ukrainoje, ar nesiryš pradėti tikrą karą.
Norėdami suvokti šių uždavinių prasmę, turėtume išsiaiškinti jų tikslą. Bet kokia agresija, bet koks teritorijos išplėtimas, bet koks kaimyninės šalies pajungimas turi būti politiškai ir ekonomiškai pagrįstas. Paskutinysis Ukrainos okupantas – Adolfas Hitleris – siekė išplėsti gyvybinę vokiečių erdvę, sukurti naują imperiją, įgyvendinti nacionalsocializmo postulatus. Ko nori Putinas? Patekti į istorijos vadovėlį? Pasireikšti kaip naujasis žemių vienytojas? Parūpinti savo aplinkai naują erdvę, kur būtų galima dar daugiau užsidirbti? Parodyti Vakarams, „kur vėžiai žiemoja“?
Problema yra ta, kad Rusijos prezidento norai keičiasi visai taip pat, kaip ir jo planai. Todėl galime konstatuoti, kad Rusijos Federacijos valstybės aparatas pastaraisiais mėnesiais tapo galutinai demoralizuotas ir išsklaidytas. Jėgos struktūros kuria planus, turėsiančius patikti valstybės vadovui – Putinas, kaip ir būdinga jo charakteriui, pritaria patiems radikaliausiems sprendimams, tačiau vėliau atideda jų vykdymą neapibrėžtam laikui. Prasidėjus sankcijų taikymui, ekonomikos žinybos kviečia priimti skubias situacijos gelbėjimo priemones, tačiau prezidentas sprendžia globalius uždavinius ir nenori girdėti apie galimas Rusijos izoliacijos pasekmes; diplomatai leidžia laiką kurdami tulžingus atsakymus į naujus, nuolat pasikartojančius dialogo su Maskva nutraukimus, o realų darbą su Vakarų partneriais Rusijos URM praktiškai sustabdė. Aukšti Maskvos valdininkai susigūžė ir stengiasi neparodyti bandymų nuspėti prezidento veiksmus – juo labiau, kad iš jų atimta tokių spėjimų galimybė…
Kas pastaraisiais mėnesiais atsitiko ir kodėl Putino režimas sparčiai virsta autoritarine ir marginaline diktatūra? Atsakyti į šį klausimą paprasta: Putinas ieško optimalaus būdo valdžiai išlaikyti ir būtent asmeninei, o ne klano valdžiai.
Tapęs prezidentu 2000 metais, Putinas, suprantama, buvo priklausomas nuo savo pirmtako Boriso Jelcino šeimos ir nuo pusiausvyros tarp oligarchų. Kai buvo suimtas M.Chodorkovskis, toji pusiausvyra buvo sutrikdyta, tuo pat metu sumažėjo ir šeimos įtaka, kurią vėliau pavyko atstatyti, kai į Kremlių atėjo Dmitrijus Medvedevas. Ši rokiruotė Putinui ir jo globojamai aplinkai leido aštriai pajusti, kokia nestabili yra valdžios ir pajamų būklė – šią jauseną bandyta nuslopinti tik Putinui sugrįžus į prezidento kėdę. Pažymėtina, kad iš pradžių visa tai pasireiškė pasirengusio bendradarbiauti, Vakarams palankaus monarcho įvaizdžiu – prisiminkime kad ir malonę M.Chodorkovskiui, bendras su Jungtinėmis Valstijomis tarpusavio supratimo Sirijos klausimu paieškas ir taikingą retoriką Olimpiados Sočyje išvakarėse. Putino mąstyseną iš esmės – ir ne pirmą kartą – pakeitė Maidanas: maloningojo „karaliaus-saulės“ vietą užėmė nepermaldaujamas, tačiau vis dar savo jėgomis iki galo nepasitikintis bonapartas.
Kiekvieną vakarą Putinas užmiega įsitikinęs, kad jis – Napoleonas, kiekvieną rytą nubunda klausdamas, ar tikrai jis Napoleonas ir ar jam užteks jėgų ryžtingai pasipriešinti Vakarams. Rusijos prezidentui būtina pagriebti kiek galima daugiau kiek įmanoma mažiau prarandant – jis supranta, kad ekonomikos žlugimas ir didelis aukų skaičius Krymo euforiją paverstų niekais. Du jo žingsniai į priekį ir žingsnis atgal – tikros politinės supuoklės – tai kasdienė „auksinio pjūvio“ paieška, verčianti Putiną viską daryti praktiškai vienam, padedant keliems ištikimiems bendražygiams, kurie išėjo tą pačią čekistų mokyklą, todėl taip pat nepasirengę veržliems kavaleristų išpuoliams.
Visa, su kuo pasaulis susidūrė Ukrainoje, – ne karas, nes Putinas – ne karvedys. Visa tai yra spec. operacija, nes Putinas – čekistas. Tačiau įvertinus spec. operacijos autorių permainingą psichologinę būklę ir diena iš dienos keičiamus planus, ši spec. operacija gali – paprasčiausiai per klaidą – virsti karu.
Vertimas – Tiesos.lt redakcijos.