grani.ru
1939 metų gruodžio 25 dieną – Europoje jau liepsnoja Antrasis pasaulinis karas, žūva žmonės ir griūva civilizacija – Josifas Stalinas siunčia sveikinimo telegramas savo partneriams Adolfui Hitleriui ir Joachimui fon Ribentropui. Telegrama fiureriui, su kuriuo Kremliaus vadui taip ir nepavyko asmeniškai susipažinti, – kiek sausesnė ir oficiali. Maskvoje lankęsis ir drauge su Stalinu bei Molotovu dalijęsis Europą bei „šeimininko“ palankumą akivaizdžiai pajutęs Ribentropas nusipelnė emocionalesnių žodžių. Stalinas jam rašo apie draugystę tarp SSSR ir Vokietijos – apie krauju sutvirtintą draugystę. Iki to meto, kada Reichas užpuls Sovietų Sąjungą, iki bombardavimų, milijonų mirčių, kruvinų kautynių ir Leningrado blokados lieka mažiau nei dveji metai.
Po 76-erių metų Europos fašistai susirenka mieste, tapusiame pasiaukojimo simboliu blokados laikmečiu. Jie pakviečiami oficialiu lygiu: tarp išsityčiojančio renginio organizatorių – partija „Rodina“, vadovaujama Dūmos senbuvio Aleksejaus Žuravliovo ir globojama naujojo „Kremliaus Ustinovo“ – Dimos Rogozino. Kad nebūčiau apkaltintas renginio svečių kompromitavimu, neišradinėsiu dviračio ir tiesiog pacituosiu „RIA Novosti“.
„Grupinis portretas: Kembridžo absolventas, buvęs Britanijos nacionalinės partijos lyderis, rasistas Nikas Grifinas (Nick Griffin), vokiečių neonacistas ir eurodeputatas Udo Foigtas (Udo Voigt), eurodeputatas nuo Graikijos neonacistinės partijos „Auksinė aušra“ generolas Elefterijus Epitidijus (Eleftherios Epitidios), italų neonacistinės partijos „Forza Nuova“ („Naujoji jėga“) vadovas Robertas Fiore (Roberto Fiore)… Seniai negirdėjome tiek saldžių žodžių, užsieniečių išsakytų apie Rusiją. Vienas po kito pranešėjai reiškė savo simpatijas ir net meilę mūsų „baltajai“ šaliai. Buvęs Vokietijos Nacionaldemokratinės partijos (VNDP) vadovas Udo Foigtas gyrė Rusiją dar ir už jos „begalinę kantrybę“, rodomą Ukrainos krizės situacijoje. Reikia priminti, kad Foigtas yra labiau žinomas tuo, jog, jo žodžiais, jis „lenkia galvą prieš narsius vermachto kareivius“ ir įsitikinęs, jog Hitleris yra „neabejotinai įžymus valstybės veikėjas“. Dabartinė respektabili eurodeputato Foigto pareigybė taip pat neturėtų gluminti: jo priešrinkiminiu šūkiu buvo dviprasmiška frazė „Gas geben!“ (vok. – duoti [daugiau] dujų, gazuoti – vert. past.), kuri originalo kalba gali būti suvokiama kaip kontekstas apie konclagerių dujų kameras“.
Oficiozinį „RIA Novosti“ portalą komentuojantis autorius suglumęs: kam Rusijai tokie draugai? Žinoma, galima būtų sarkastiškai pridurti, jog dabarties situacijoje pasirinkti draugų Rusija negali – Kremlius tenkinasi tuo, kas duodama atstumtajam. Tačiau tai anaiptol dar ne visa tiesa.
Užsienyje Stalinas turėjo nemažai draugų. Jo paslaugoms buvo visas Komunistinis internacionalas, jį šlovinti buvo suskatę visi kairieji Europos ir Jungtinių Valstijų intelektualai – ne tik todėl, jog tikėjo „šviesia ateitimi“, bet ir todėl, jog bijojo fiurerio. Tuo tarpu Stalinas pasirinko Hitlerį ir „krauju sutvirtintą draugystę“ ne todėl, jog baiminosi Reicho užpuolimo ir tikėjosi išlošti laiko pasirengti karo (kaip kad teigia vado garbintojai), o todėl, jog įžvelgė giminingą sielą. Pabuvęs Kremliuje Ribentropas sakė, kad ten jautėsi taip, tarsi būtų apsuptas senų gerų partijos bičiulių. Panašiai ir Stalinas: jis patyrė, jog nacionalsocializmas – tai natūralus ir logiškas sovietinio socializmo tęsinys ir jame neįžvelgė nieko tokio, kas jį galėtų atgrasyti nuo beprotiškos Reicho ideologijos. Iš tiesų – nejaugi reikėjo baidytis Holokausto, kurį sovietiniu pavidalu Josifas Visarionovičius buvo sumanęs pabaigti įgyvendinti kaip tik savo belaikės mirties išvakarėse, ir ar vertėjo vengti bolševikų sugalvotų ir nacių ištobulintų lagerių, arba fizkultūrininkų paradų, lyg du vandens lašai panašių vienas į kitą? SSSR kaip tik ir buvo Reichas, o Reichas – Sovietų Sąjunga. Hitlerio sąjungininku Stalinas buvo iš įsitikinimo, o tapti jo priešu buvo priverstas dėl Berlyno bepročio megalomanijos. Kartu su civilizuotu pasauliu nugalėjęs priešą, Stalinas tikėjosi atstatysiąs naująjį Reichą ant savo šalies ir užkariautos erdvės griuvėsių.
O Putinas ir kompanija šią statybą paprasčiausiai tęsia – tik mažesniu mastu. Ir apskritai, be Reicho, Lubiankoje ką nors statyti niekas nesugeba – todėl okupuotose teritorijose NKVD ir gestapas paprastai įsikurdavo tuose pačiuose pastatuose ir skrupulingai kopijavo vienas kito metodus. Žinoma, Putinui ir jo aplinkai labiau rūpi pinigai ir mažiau – ideologija, tuo tarpu Stalinas buvo susirūpinęs ne tiek ideologija, kiek valdžia. Galimas dalykas, jog ideologija Hitleriui buvo esminis dalykas, o Stalinui ir Putinui – tik uždanga. Tačiau kraujo dėmių nuo tos uždangos jau nenutrinsi. Nes, išskyrus neapykantą aplinkiniam pasauliui, Sovietų Sąjunga jokios kitos ideologijos savo gyventojams pasiūlyti negalėjo, to padaryti neįstengia ir putiniškoji Rusija.
Neonaciai atvyksta į Rusiją ne dėl nesusipratimo, o todėl, jog čia jų namai. Todėl, jog po fiurerio savižudybės ir mirties bausmės dučei Rusija šiuo metu vienintelė šalis, kurioje komfortiškai pasijunta įvairiausio plauko fašizmo gerbėjai. Jie jaučia tiek paslėptas, tiek ir akivaizdžias valdžios sluoksnių simpatijas. Jie gali nesibaiminti išvysti įniršusią demonstrantų minią šalia pastato, kuriame vyksta jų surengta raganų puota. Šiame mieste, blokadą išgyvenusiame Leningrade, šios padugnės jaučiasi laimingos.
Suprantama – ir čia aš pritarsiu „RIA Novosti“ komentatoriui, – jau pats „faktas, kad tokia sueiga surengta Didžiosios Pergalės jubiliejinių metinių paminėjimo išvakarėse mieste, kuriame fašizmo aukomis tapo bemaž pusantro milijono žmonių, – tai didžiausias visų Rusijos žmonių įžeidimas“.
Tačiau ką čia gali padaryti, jeigu ir pats Vladimiro Putino valdymas, ir dabartinio Rusijos režimo funkcionavimas, ir tie jo sukelti karai prieš kaimynus, ir Krymo bei Donbaso išniekinimas yra lygiai toks pat giliausias įžeidimas – tarsi sodrus ir savimi pasitikintis spjūvis ant broliškų kapų?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas