Vitalijus Portnikovas. Krymo aneksijos metinės: nevilties savaitė

Vitalij Portnikov | ru.krymr.com

Krymo aneksijos metinių pažymėjimo iškilmes Rusijoje nuspręsta ištęsti per visą savaitę – ir tai suprantama! Kai prieš metus Vladimiras Putinas su savo artimiausiais bendražygiais iš jėgos struktūrų priėmė sprendimą okupuoti svetimos šalies teritoriją, iš Kremliaus tai atrodė tik kaip pirmoji pergalė toje virtinėje nesibaigiančių pergalių, turėsiančių pasauliui įrodyti, kad pavojinga „ignoruoti“ Maskvos apetitus, siekiant Rusijos Federaciją paversti 21-ojo amžiaus Sovietų Sąjunga.

Tačiau atgaivinti Sovietų Sąjungos nepavyko. Krymo okupacija tapo tik pirmuoju žingsniu kelyje į valstybinę savižudybę, kuria ir iki šiol užsiima Rusijos valdžia, visiškai palaikoma televizijos ir į ją įtikėjusios visuomenės.

Krymo aneksija taip įnirtingai švenčiama kaip tik todėl, kad Putinas, kaip sakoma, nebeturi kuo dengti. Jis neįstengia pripažinti, jog tragiškai suklydo, neapskaičiavo, pats save įvarė į spąstus, iš kurių išėjimo nėra. Taip, jis buvo teisus suvokdamas, jog Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo momentas ir marionetinės valdžios veiksmų iššauktas Ukrainos valstybės susilpnėjimas, kuomet šalis vos pradėjo sunkiai atsigauti po apsivalymo revoliucijos – pats tikriausias metas užgrobti Krymą su jame „įsišaknijusia“ armija ir žymia dalimi marginalių gyventojų. Tačiau numatyti, kokia bus pasaulio bendruomenės reakcija – nepavyko. Suvokti, kuo skiriasi Krymo gyventojai nuo Ukrainos rytinių ir pietinių sričių gyventojų – nepavyko. Įžvelgti ekonominių nuostolių rezultatų – nepavyko. Ir išsiaiškinti, jog po šitokio nusikaltimo kelio atgal nėra – taip pat.

Rusijos visuomenės pasirengimą pritarti Krymo aneksijai galima palyginti su paauglio – narkomano reakcija, kuomet jis įsitikinęs, kad jam niekas negresia už tai, kad pavogė piniginę iš savo motinos rankinės. Kaip tik todėl visos šios padugnės taip džiaugsmingai ir gageno. Kaip tik iš ten šis idiotiškas pasakymas „nejuokinkite mano Iskanderų!“. Tačiau per praėjusius metus net ir bet kokios vaizduotės stokojantys vagystės šalininkai įsitikino, jog už ją tenka mokėti, o čia dar ir valdžia, įsižeidusi dėl reiškiamo socialinio nepasitenkinimo, nuolat primena: juk jūs viskam pritarėte! Štai dabar ir kentėsime visi kartu. Bet juk paauglys nenorėjo kentėti! Juk jis manė, kad bus kaip anksčiau ir net dar geriau. Tačiau paaiškėjo, jog apsiskaičiavo.

Pirmosios Krymo aneksijos metinės Rusijoje taip plačiai švenčiamos kaip tik todėl, kad nesitikima, kad su tokiu pat saviveiklinio pasiaukojimo užmoju bus švenčiamos ir kitos. Taip, kitąmet Krymas vis dar gali būti kontroliuojamas okupantų, tačiau ekonominė Rusijos padėtis, jos galimybės išgyventi, gyventojų gebėjimas dar kuo nors džiaugtis – išskyrus savų buitinių problemų tvarkymu – gali tapti kur kas svarbesnėmis aptarimų temomis, negu kokie nors politiniai įvykiai. Kitąmet kažkur Maskvoje, Tuloje ar Jaroslavlyje į Krymą bus žiūrima panašiai kaip į Čečėniją: štai, užsikrovėme jus ant savo galvos, vien tik bėdos, o kai pas jus atvažiuoji – jokio serviso. Na žinoma, juk jūs – „chocholai“!

Kaip tik taip ir bus: savo nevalingų „išlaisvintojų“ akyse Krymo gyventojai greitai virs „chocholais“ –nedėkingais ir godžiais, nesugebančiais tinkamai įvertinti „plačios rusų sielos“ ir savo prašymais dėl prijungimo prišaukusiais Rusijai vos ne egiptietiškas bausmes. O krymiečiai vis dažniau prisimins, jog nors jie nieko iš nieko ir neprašė, tačiau žadėtos gerovės taip ir nesulaukė – vien tik nuostolių. Vieninteliu patentuoto pamišimo draustiniu pusiasalyje liks militarizuotas ir nuskurdęs Sevastopolis, tačiau ir ten gyventojai paniurę praeis pro šalį, nebekreipdami dėmesio į plakatus „Kad ir akmenys iš dangaus! Mes gimtinėje!“, nes bus tikri: iš dangaus nepabirs nei akmenys, nei dangiškoji mana.

Todėl Putinas ir skuba bendrapiliečių sąmonėje įtvirtinti savąjį „rusų žemių vienytojo“ vaidmenį, pasibaigusį kruvinu karu Rytų Ukrainoje, Rusijos ekonomikos krachu ir galutine marginalizacija valstybingumo, kurio iki galo įgyvendinti taip ir nepavyko.

Tai jokia džiaugsmo savaitė. Tai – nevilties savaitė.

ru.krymr.com

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Jurgis

kaip dažnai pralaimėjimas atrodo kaip pergalė

sabakos turi vaziuot i "rodina"

– – – – – – – – – – o ne loti lietuviskuose portaluose. TASKAS.

3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top