Kavinėse, parduotuvėse ir Kijevo gatvėse žmonės klausinėja vieno ir to paties: ar bus karas? Nuostabu, kad niekas nekelia klausimo, ar bus karas su Rusija. Ir apskritai, kaip gali būti – Ukrainos karas su Rusija? Prie to paprasto fakto gyventojai jau priprato, kaip susitaikoma su artimo žmogaus praradimu – verki, kankiniesi, o paskui susitaikai ir tik kapinėse tavo širdį apima nenusakomas liūdesys.
Taip ir su Rusija. Mums jos jau nėra – netgi tie, kurie toje šalyje turi artimų giminaičių, pradeda juos vertinti kaip svetimus, tolimus žmones – turbūt dėl to, kad tie artimi giminaičiai palaiko karą ir teisina agresiją.
Žinoma, skaudu, nemalonu, apmaudu. Bet mums jokios Rusijos daugiau nėra. Yra okupantas, klastingas ir kartu beprotis. Ir mums visiškai nesvarbu, kaip jis vadinasi ir ar turi ženklų ant savo uniformos. Mums svarbu, kad šiandien jis tyčiojasi iš mūsų karių Kryme, gąsdina, jog puls kitus mūsų šalies regionus, siunčia į mūsų miestus provokatorius, kad iš flagštoko ištrauktų mūsų vėliavą ir pakabintų jos vietoje agresijos ir keršto vėliavą. Ir mums nesvarbu, kaip vadinasi tas priešas, – mums svarbu, kad jis mūsų nežudytų. Štai ir viskas, ko klausinėja žmonės gatvėje: ar jis žudys, bombarduos, veršis tankais iš okupuoto Krymo į Ukrainos žemę. O Putinas ir kiti rusai, išsirinkę tokį prezidentą, mūsų daugiau nedomina. Tai kaip numirėliai kapinėse.
Žydų šeimose kadaise buvo priimta melstis už giminaičius, perėjusius į svetimą tikėjimą. Štai ir mes jau pasimeldėme – jūs pasirinkote neapykantos tikėjimą tiems, kuriuos vakar vadinote broliais. Jūs galite kiek norite fotografuotis gatvėse su palikuonimis tų, kuriuos atvežėte į Krymą prieš keletą dešimtmečių, kad sunkiai paslėptumėte kito jūsų tėvynės nusikaltimo pėdsakus – pusiasalio vietos gyventojų ištrėmimą. Bet tariama jų meilė, tikėjimas jūsų išmalda, kurios greitai nebus iš ko mokėti, nepakeis jums buvusio mūsų artumo. Jūs įsigijote Krymą, o Ukrainą praradote. Praradote visam laikui. Likite sveiki ir nežudykite mūsų.
Mus, praradusius jus, bet įsigijusius visą pasaulį neabejingų žmonių, palaikiusių mus kovoje už laisvę – ne tik mūsų, bet ir jūsų laisvę, nes laisvė jums taip pat reikalinga, apie tai jūs kol kas nežinote, bet greitai suvoksite. Mus, įsitikinusius tuo, kas visą tą laiką buvo tikri draugai ir broliai, o kas tik apsimetinėjo vildamiesi anksčiau ar vėliau vėl užmesti jungą su dvigalviu ereliu ant mūsų kaklų.
Kartais mes ilgėsimės jūsų ir tų laikų, kai atrodėte tokie pat, kaip ir mes. Kartais prisiminsime, kad daugelis iš mūsų kalba tokia pat kaip ir jūsų kalba. Kartais skaitysime jūsų rašytojus, ir dabar jau – kaip ir visas likęs pasaulis – stebėsimės: kodėl jų rašytojai tokie humanistai, o jie – kaip nuo grandinės nutrūkę. Bet tai vyks nedažnai. Atleiskite – pas mus dabar labai daug darbo. Mums reikia kurti naują šalį – vietoj ankstesnės, sugriautos ne be jūsų pagalbos. Mums reikia sekti savo valdžią, kad ji netaptų prieglobsčiu sukčių, dar neseniai mus valdžiusių ir tebebandančių įsakinėti. Mums reikia rasti galimybių sukurti stiprią armiją, kuri apgintų nuo galimų agresorių: dabar mes žinome, jog esame apsupti ne tiktai draugų ir kad armija mums reikalinga. Žodžiu, labai daug darbo. Rusija nerūpi.
Kai jūs sukilsite ir atsikratysite to košmaro, kuriame gyvenate, mes nuoširdžiai dėl jūsų pasidžiaugsime – ir dėl to, kad dabar nereikia bijoti. Bet tos baimės, kurią dabar išgyvena mūsų moterys, ir tos neapykantos, kurią puoselėja mūsų jaunimas, mes dar ilgai nepamiršime – ir jums teks daug ir atkakliai dirbti, kad vėl užsitarnautumėte mūsų pasitikėjimą, ir įrodyti, jog tapote normaliais žmonėmis ir daugiau negalvojate, kad vienintelis naudingas dalykas, kuriuo šiame pasaulyje galima didžiuotis, – Kalašnikovo automatas. Bet mes džiaugsimės, jei jums tai pavyks, nes būti laisvam geriau nei vergauti, ir taikiai gyventi su kaimynais geriau nei jausti baimę ir neapykantą. Bet visa tai bus vėliau ir turbūt negreitai.
O dabar tiesiog nešaudykite.
Autorius yra Ukrainos žurnalistas, Svobodos radijo apžvalgininkas.
Pagal Grany.ru parengė Michalina Bočiarova