Ukrainiečių žurnalistas ir publicistas Vitalijus Portnikovas teigia, jog siekdamas pateisinti Ukrainos okupaciją ir savo parankinių piktadarybes, Kremlius rengs daugkartines inscenizacijas apie tariamas mirties bausmes ir masinius laidojimus.
1944-ųjų metų sausį Lubiankos(rus. Лубянка – pastatas Maskvoje, 1920–1991 m. SSSR specialiųjų tarnybų [KGB] centrinis kalėjimas ir archyvas. Šiuo metu priklauso FSB. – vertėjo past.) nurodymu įsteigta „Specialioji komisija vokiškųjų fašistinių grobikų Katynės miške sušaudytiems lenkų karininkams – karo belaisviams nustatyti ir ištirti“ pasauliui pateikė „neginčijamus įrodymus“ piktadarystės, kuri iš tikrųjų buvo įvykdyta tiesioginiu Josifo Stalino nurodymu. Vien komisijos pavadinimas privalėjo neleisti suabejoti šio įvykio išaiškinimu. Komisijos sudėtyje buvo valdžiai lojalūs mokslininkai ir kultūros veikėjai tokie, kaip akademikas Nikolajus Burdenka ir rašytojas Aleksejus Tolstojus, tačiau nusikaltimas buvo toks siaubingas ir akivaizdus, jog komisijos narius nuolat prižiūrėjo aukščiausieji sovietinio saugumo vadovai. Neigti savo atsakomybę už šią piktadarybę Maskva liovėsi tik po keturių dešimtmečių – Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigoje.
Praėjus 70-čiai metų po Katynės miško tragedijos „tyrimo“ suklastojimo rusiškoji propaganda gavo analogišką užduotį – papasakoti Vladimiro Putino pavaldiniams ir pasauliui apie „siaubingus baudėjų nusikaltimus“ Donbaso teritorijoje. Naujojo propagandinio veiksmo scenarijus detaliai surašytas: teritorijoje, įvardytoje kaip paliktoje pasitraukus ukrainiečių kariuomenei, aptinkami „masiniai taikių gyventojų palaidojimai“ ir tuojau pat tuo apkaltinama mūsų šalies Nacionalinė gvardija bei ginkluotosios pajėgos. Tokias išvadas teikianti instancija vadinama kažkokiu „DNR tardymo komitetu“. Turint omeny, kad panašių struktūrų Ukrainoje apskritai niekada nebuvo, o Rusijos Federacijos Tardymo komitetas – vienas iš svarbių autoritarizmo instrumentų, galima padaryti prielaidą, jog ir Donecke sukurta analogiška struktūra – pagal rusiškąjį pavyzdį, o galbūt ir dalyvaujant tardytojams iš Rusijos. Čia reikia suprasti, jog net pačioje Rusijoje plačiai žinomo Tardymo komiteto darbuotojų reputacija vertinama kaip įgudusių klastotojų ir niekšų, nesibodinčių jokių neteisėtų priemonių, kuomet reikia vykdyti viršininkų užsakymus arba spręsti tarpžinybinius konfliktus. Tad galime įsivaizduoti, kokie pašlemėkai buvo komandiruoti į Donecką!
Po to į vyksmą įsijungia etatiniai „žmogaus teisių gynėjai“ iš prezidentinės Žmogaus teisių tarybos, „visuomenės veikėjai“ iš putiniškos Visuomeninės palatos ir kiti režimo patarnautojai, reikalaujantys „nedelsiant ištirti“, pasitelkti tarptautines organizacijas, kreiptis į ESBO ir Jungtines Tautas. Savo cinizmu visus pralenkė prezidentinės Žmogaus teisių tarybos pirmininkas Michailas Fedotovas, pasiūlęs į tyrimą įtraukti Ukrainos žmogaus teisių gynėjus. Ir tai daroma nepaisant to, jog ukrainiečių žmogaus teisių gynėjai daug kartų ir garsiai skelbė apie vadinamųjų „specialiųjų tarnybų“ tyčiojimąsi iš žmonių ir jų kankinimus Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ rūsiuose, pasakojo apie iš savų namų išvejamus Ukrainos piliečius, kvietė pagelbėti persekiojamiems Krymo ir Donbaso gyventojams, siekė atkreipti dėmesį į pagrobtos ukrainiečių lakūnės Nadeždos Savčenko likimą – apie visa tai „žmogaus teisių gynėjai“ iš Lubiankos tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę! Užtat dabar jie stengiasi.
Rusija negali išlaisvinti užgrobtų mūsų šalies teritorijų ir leisti ten veikti teisėtai valdžiai dar ir todėl, kad okupuotieji rajonai yra tapę triumfuojančių kriminalinių nusikaltėlių vykdytų plataus masto nusikaltimų arena. Tačiau tam, kad galėtų pateisinti okupaciją, tam, kad galėtų spjauti į „Boeingo“ katastrofos rezultatus, Kremlius ir toliau rengs daugkartines inscenizacijas apie tariamas mirties bausmes ir masinius laidojimus. Juolab kad yra neblogas patyrimas – stalininis.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas