3republic.org.ua
„Žygis už Sibiro federalizaciją“, numatytas Novosibirske rugpjūčio 17 dieną, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti išskirtinai undergroundine akcija, niekaip nesusijusi su politine Rusijos situacija. Kaip gi šitaip – kai yra šitoks Rusijos prezidento palaikymas, įaudrintas „krymnaš“, kai yra šitokia valdžios vertikalė, kai jėgos struktūros visiškai kontroliuoja visuomenės nuotaikas, net užsiminti apie kokią nors „Sibiro respubliką“ ar kelti panašius reikalavimus gali būti vertinamas kaip separatizmas, o tiksliau – nusikaltimas?
Tačiau norėtųsi priminti, jog dabartinis vadinamosios DLR (Donecko liaudies respublikos) „vicepremjeras“ Andrejus Purginas „Donecko respubliką“ sumąstė beveik prieš dešimtį metų – anuomet į šią organizaciją ir Ukrainoje, ir Rusijoje buvo žiūrima kaip į marginalų sambūrį. Purgino išsižadėjo ir Viktoras Janukovyčius, ir kiti Donecko šulai. O šiandien Purginas – neaiškus žmogus niūriu girtuoklio veidu – iš tikrųjų įgyvendina savo projektą: „Donecko respublikai“ remti atsirado mecenatų, samdinių, tankų, o „liaudies respublikos“ dangaus apsaugai nuo Malaizijos lainerių – net priešlėktuvinių sistemų „Buk“.
Prisiminkime – visa tai Purginas ir jo draugai pradėjo palaikydami ne kartą aukščiausių Rusijos vadovų išsakytą Ukrainos federalizacijos idėją. Ir Vladimiras Putinas, ir Sergejus Lavrovas, ir kiti Rusijos valdininkai pabrėždavo: nuo valstybės subyrėjimo Ukrainą gali išgelbėti tik regionų savarankiškumas.
O Rusija jau yra federacija. Ir tai jokia didelė paslaptis, apskritai – juk Rusija taip ir vadinasi. Tad kodėl šalies regionai negalėtų reikalauti didesnio savarankiškumo ir tikėtis, jog pagrindiniai jų vystymą nulemiantys sprendimai būtų priimami ne Maskvoje, o Novosibirske, Kazanėje, Grozne, Vladivostoke? Net paties Putino įsitikinimu, regionų savarankiškumas yra sėkmės laidas. Negi tai, kas yra gerai ukrainiečiui, rusui yra mirtina?
Ir Maskvoje gyvenantys informacinės neapykantos paveikslą kuriantys propagandininkai, ir Maskvoje gyvenantys valdininkai, jiems užsakantys tokį paveikslą sukurti, ir ten pat gyvenantys šalies vadovai, įtikėję, jog šiuo paveikslu ir toliau kliausis visa Rusija, paprasčiausiai nesugeba įsisąmoninti, kokia neapykanta centrui rusena šalies provincijose – apvogtose, marginalizuotose, atiduotose laikinųjų feodalų valiai. Šią neapykantą švelnina tik viena aplinkybė – renta. Maskva skiria regionams lėšas, kad viskas liktų, kaip buvę. Jokių kitokių veiksnių, galinčių sulaikyti Rusijos regionus nuo atsiskyrimo, praktiškai nėra.
Ir čia iškyla klausimas: o ar ilgam pakaks šios rentos griežtėjančių [Vakarų] sankcijų sąlygomis, kai laukia neišvengiama bankų sferos griūtis ir energijos šaltinių prekybos smukimas? Ar žlugus finansiniam centrui Sibiro arba Tolimųjų Rytų respublikos idėjos vis dar atrodys marginalios? Aš net neužsimenu apie tradiciškai didesnį Tatarstano Respublikos ir Čečėnijos savistovumo lygmenį – tai jau visiems seniai yra žinoma.
Putinas įvarė Rusiją į loginius spąstus. Viena vertus, valstybės ekonominės griūties išvakarėse valdžia turi gyventojus įtikinti, jog išeitį iš krizės atrasti gali tik stipri ir vieninga šalis. Kita vertus, priemonė, kuri buvo pasirinkta atitraukti gyventojų dėmesį nuo ekonominės griūties, – situacijos destabilizacija kaimyninėje šalyje. Šalyje, kuri iki Rusijos įsikišimo buvo vieninga, tačiau paaiškėjo, jog autonominė respublika gali be vargo surengti referendumą ir išeiti iš šios valstybės sudėties, o bet kuri sritis centrinėje pagrindinio miesto aikštėje gali paprasčiausiai pasiskelbti – oplia! – „liaudies respublika“, ir rusiškoji televizija žavėsis tuo mitinginiu valios pasireiškimu. Tad kodėl šią televiziją žiūrintiems žmonėms, matantiems, jog visa tai vyksta ne Afrikoje, o kelių valandų kelionės atstumu, ir namie nesusikurti „liaudies respublikos“? Nejaugi jie myli vietos valdžią su prokurorais ir banditais? Negi tarp jų neatsirastų kandidatas į „liaudies gubernatorius“?
Nežinau, ar Putinas ir jo aplinka suvokia, ką jie pridirbo. Kodėl „Donecko liaudies respublika“ yra gerai, o „Sibiro liaudies respublika“ – blogai? Kodėl „Donecko liaudies gubernatorius“ – didvyris, o „Novosibirsko liaudies gubernatorius“ – nusikaltėlis? O Slovjansko „liaudies merą“ kas, atleiskit, rinko? Surkovas? O kas rinko Sevastopolio „liaudies merą“, su kuriuo pats Putinas pasirašė sutartį dėl miesto prijungimo prie Rusijos? Tegu dabar ką nors pasirašo su Vladivostoko „liaudies meru“! Ar gal Vladivostokas blogesnis už Sevastopolį? Ir kuo blogesnis – ar galima sužinoti? Galbūt Vladivostokas taip pat norėtų tapti subjektu, o ne Rusijos Federacijos objektu? Pasakysite, jog tai neįmanoma?
Ne, Vladimirai Vladimirovičiau, – jūsų dėka dabar viskas yra įmanoma. Ir net daugiau.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas