Vitalijus Portnikovas. Panieka „chocholams“ – lyg nuodai, pasklidę po visą Rusiją

Ukrainiečių politinė tauta susiformavo. Tai pastebi ir tie, kurie jai priklauso, ir tie, kurie ją myli ir užjaučia, ir tie, kurie jos nekenčia. Ukrainietis postsovietinėje erdvėje – tai jau kaip ir laisvo žmogaus, nenorinčio atsukti sprando pono rimbui, sinonimas. Ukrainos himnas – it „Marselietė“.

Ši istorija nutiko mieguistame pajūrio miestelyje, kai aš atsitiktinai per vakarienę atsidūriau prie vieno stalo su savo bičiulių bičiuliais – mažai man pažįstamais žmonėmis, kurie, atrodė, visą savo laisvą laiką leido ne pajūryje, o priešais televizorių – žinoma, rusišką, negi kokį kitą – kitokių televizijų nebūna. Pašnekovai man pasakojo apie ukrainietiško fašizmo siaubus, „Dešinįjį sektorių“, medžiojantį žydus, ir apie tai, kad Ukraina netrukus subyrės ir kad apskritai tai – Rusija, o ukrainiečius išgalvojo amerikiečiai, kad įsūdytų Putinui. Ginčytis nesinorėjo, norėjosi greičiau baigti vakarieniauti. Aš vangiai tarstelėjau, kad pats gyvenu Kijeve, su fašistais nesu susidūręs, „Dešinysis sektorius“ manęs nemedžiojo, nors aš ir žydas, o garsųjį Jarošą mačiau kartą gyvenime, nors ir užsiimu ne rankdarbiais, o politine žurnalistika.

Šeimos galva – pagyvenęs, išsipūtęs vyriškis, gęstantį saulėlydį stebėjęs žvilgsniu pavargusio žmogaus, kuris šiame gyvenime supranta viską, ką leido suprasti viršininkai, taipogi nebuvo nusiteikęs konfliktuoti. Jis linktelėjo į mano pusę su bokalu.

– Gana tų pasakų, chochole! Verčiau išgerkime!

Aš apstulbau. Per beveik pusšimtį mano nugyventų metų pirmąkart buvau palaikytas etniniu ukrainiečiu – ir visa tai įvyko tada, kai tam savimi patenkintam žmogui, nenorinčiam gyvenime žinoti nieko, išskyrus, kiek yra pavykę pavogti pinigų, ką tik buvau pasakęs, jog esu žydas. Žydas. Žydukas, ne chocholas. Tiesą sakant, štai taip, prie bendro stalo, jis nebūtų manęs pavadinęs žyduku – nors čia kokia pusė jų galėjo būti antisemitiškai nusiteikę, bet padorioje kompanijoje tai nėra priimta – dabar pas mus apie žydukus, vartodami įprastas sąvokas, kalba tik po to, kai šie palieka užstalę. O štai pavadinti chocholu – nėra jokių skrupulų. Ir niekas nė antakio nekilstelėjo.

Taip aš pirmąkart pajutau tai, ką išties jaučia ukrainietis, kai atsitiktinis – ar neatsitiktinis – pažįstamas atsainiai jį įžeidžia, nes net nepajėgus suprasti, kad paniekinamai žvelgia ir į žmogų, ir į visą tautą. Ši panieka, lyg nuodai, pasklidę po visą Rusiją – ir ja serga kone visi, nuo Putino, kuris viešumoje, Peterburgo ekonominiame forume, savo draugelį Timčenko pavadino „chocholu“– iki mano pašnekovo pajūryje. Ir šis nuodas pavojingesnis už bet kokį antisemitizmą arba panieką kaukaziečiams, arba ksenofobiją garstarbaiteriams iš Vidurio Azijos – pastaraisiais dešimtmečiais neapykanta ir ksenofobija tapo rusų tautos egzistencijos esme. Kadangi kai rusas vadina judėją „žyduku“ arba kaukazietį „juočkiu“, jis žino, kad jis sąmoningai įžeidžia žmogų. O kai jis vadina ukrainietį „chocholu“, jam tai tiesiog švelni pravardė – tokia pat, kaip pavadinti savo šunį Demonu. Ir išties – juk nevadinsi šuns Dmitrijumi Ivanovičiumi, šuo ir yra šuo, kad turėtų pravardę.

Jei ukrainietis praleis negirdomis įžeidžią pravardę – stichinis ruso šovinisto pasaulio paveikslas visiškai niekaip nepasikeis. Jei pats save pavadins chocholu – susilauks visuotinio graudulio ir pasiūlymo sudainuoti ką nors tęvu balsu ar sušokti gopaką. O jei pasipiktins – ką gi, tada jį išvadins „banderovcu“ ir užsimanys ištrinti nuo žemės paviršiaus.

Aš pasipiktinau – galų gale, kito pasirinkimo aš neturėjau, tiesiog jaučiau pareigą apginti garbę tautos, tarp kurios užaugau ir gyvenu. Kiek galima ramiau paaiškinau pašnekovui, kad jis įžeidė net ne mane, o milijonus žmonių. Kad nors nesu etninis ukrainietis, bet galiu gerai suprasti, ką jaučia ukrainiečiai, kai susiduria su panašiu chamizmu – mano tėvynainių naikinimas taip pat prasidėjo nuo kokčių šūkių „mušk žydus – gelbėk Rusiją!“. Ir nuo to, kad dabar gelbstint Rusiją prireikė naikinti kitą tautą, mano nuotaika negerėja.

Pašnekovas nustebęs pažiūrėjo į mane ir paklausė, ką tokio įžeidaus ir antisemitiško aš pamačiau tame šūkyje. Negi aš nežinau, kad yra žydųir yra žydukų. Žydukai yra tie, kurie…

Vakaras nustojo būti slogus. Mano bičiulis, keletą metų nematęs savo pažįstamų, sukrėstas žiūrėjo tai į mane, tai į juos – ir aš supratau, kad manęs laukia paskaita apie tai, kaip pragaištingai rusiška propaganda veikia netvirtus protus, ir kad pakaktų keleto metų lavinimo ir švietimo, ir mes nepažintume Rusijos. Paskaitų klausytis aš nenorėjau. Tiesą sakant, aš buvau laimingas.

Buvau laimingas, nes galima daugkart mitinguose ir straipsniuose kartoti „mes visi ukrainiečiai“ ir patiems tuo netikėti. Todėl kad jie išties yra ukrainiečiai, o tu – žyduko snukis. Ir net jei patys ukrainiečiai, perėję kartu su žydais, armėnais, azerbaidžaniečiais, Krymo totoriais, rusais ir kitais savo bendrapiliečiais Maidano liepsnas ir skausmą, pamatys, kad politinė tauta – tai ne kraujas ir žemė, o bendra meilė tėvynei ir solidarumas, visiems kitiems tu vis tiek būsi ne ukrainietis, kad ir ką ten darytum ir kalbėtum. Ir tie visi kiti būtinai atskirs muses nuo kotletų, o „chocholus“ nuo „žydukų“

Žmogus, pavadinęs mane „chocholu“, nesąmoningai patvirtino tai, ką aš galėjau tik numanyti, – susiformavo ukrainiečių politinė tauta ir tai pastebi ir tie, kurie jai priklauso, ir tie, kurie ją myli ir užjaučia, ir tie, kurie jos nekenčia. Ukrainietis postsovietinėje erdvėje – tai jau kaip ir laisvo žmogaus, nenorinčio atsukti sprando pono rimbui, sinonimas. Ukrainos himnas – it „Marselietė“. Kraujas ir žemė daugiau nebeįdomūs – nei mums, nei jiems – tiems, kurie mus žudo…

Po kelių dienų aš jau buvau Kijeve. Mažame banko padalinyje tarnautoja, pagyvenusi inteligentiška moteris, pasakojo kolegoms savo pokalbį su seserimi iš Kemerovo.

– Ir ji man sako: jūs ten visi fašistai, „banderovcai“, jūs už Ameriką. O juk jūs kojas turite bučiuoti Putinui, kad jis nenumetė ant jūsų atominės bombos, jei jūs rusiškai kalbėti nenorite! O aš jai, kvaišai, paskambinau pasveikinti gimtadienio proga! O ji man – atominę bombą!

Ir pažvelgusi į mane ji netikėtai paklausė:

– O gal galima atsisakyti rusų tautybės? Aš juk rusė… Man taip gėda!

– O kam jums atsisakyti? – nusistebėjau aš. – Jūs ir esate tikroji rusė vien todėl, kad jūs – ukrainietė. Todėl kad jūs laisva. Todėl kad jūs norėjote pasveikinti savo seserį gimtadienio proga, o ne numesti bombą. Tegul jūsų sesuo atsisako. Kokia ji, po velnių, rusė?

Juk tam, kad būtum rusu – kaip ir ukrainiečiu, žydu ar dar kuo nors, – visų pirma reikia būti žmogumi, o ne žvėrimi. Tai ir yra pati didžiausia šiuolaikinės Rusijos valstybinė paslaptis.

Trumpai apie autorių: Vitalijus Portnikovas – žurnalistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas.

aboutru.com

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
26 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Diedukas

Vienu žodžiu atraipsnis: – Как Путин ловил диссидентов и работал провокатором.
Atsirinksit.

Taigi

Straipsnis atskleidė, kaip atsirado ukrainiečiai – kai kurie rusai sumąstė, kad jie ne rusai ir tapo ukrainiečiais.

Pasirodo, kad Diedukas geltonąją spaudą mėgsta skaityti.

Diedukas tudrai

Man labai įdomu, kaip tapai lietuviu? Nors labiau į erkę panašus.

Taigi

Chocholas skundžiasi, kad ne visada sapnai išsipildo.
Štai, susapnavau sapną, kad šalia gražuolė guli. Atsibudęs žiūrėjau, žiūrėjau – nėra.
O kitą kartą susapnavau, kad bala lovoje. Atsibudęs žiūriu – yra.

gintas

Tas Portnikovas dieną naktį „Svobodos” radijuje kursto neapykantą Rusijai. Lietuvoje tik naktį, per ŽRadijo kanalą. Dabar ir per Tiesos.lt portalą.

Ar pastebėjote?

šioje pamainoje dirbantis taigis kažkoks bais silpnas

Pastebėjau

ir taigio darbdaviai pastebėjo – pasiuntė Gintą…

Diedukas

Ar pastebėjote? 2014-11-4 0:23

šioje pamainoje dirbantis taigis kažkoks bais silpnas

Apsimyžo šianakt…

Taigi

Jankiai Rusijoje rengia valstybės perversmą. Į Maskvą atsiųstas ne vienas tūkstantis apmokytų smogikų iš Ukrainos. Plius vietiniai, Navalno smogikai, kurių yra apie 3-5 tūkstančiai, gali siekti 10 tūkst. 2015 metai Rusijoje gali būti karšti. Daug kas priklausys nuo to, kaip bus susitvarkyta su išdavikais- penkta kolona valdžioje, teisėsaugos struktūrose. Tokie jankių apmokami šarikovai portnikai ir panašūs vieni be jankių nelabai ką ir reiškia, tik pacypavimui.

pavojus

Važiuotum padėt putkinui. Šitiek tūkstančių puls…

gudi giria

Ta partnova pavarde izduoda,kad jo vieta kalejime maisus siuti,lopyti,parsidavelis,kaip vienas zmogus sake izdavystes megsta visi,bet izdaviku nemegsta niekas.

Canada

Daug pasakyta. Pagarba Portnikovui. Pagarba Tiesos.lt uz vertima.

Raigerdas Diedukui

Gal, Dieduk, galėtum duoti kokią kitą nuorodą. Mano antivirusinė blokuoja šitą puslapį, todėl atidaryti negaliu. Rodo, kad jis yra užkrėstas virusais.
http://marketgid.ru/rnews/3077584/i/2754/?rh=NaN&th=NaN&k=faSMTQxNTA0MzMzNDkyMzIwNjAzfbSMWVifcSMTQ5NzcyN2M

Taigi

Atsargiai, neatidarinėkite Dieduko nuorodų, nes galite apsikrėsti rusofobijos virusais.

Diedukas

Baisiausia yra tai, kad nekurie jau chroniškai serga. Virusas „taigi” pas mus yra didžiausias rusofilas ir, kaip pastebėjote, pedofilas, aršiausiai puolantis ir ukrainiečių tautą, ir Venckų šeimą.

Keista nauja

Ušacko ,o gal ir Klastingos ES pozicija.Lyg tai nebuvę tūkstančių aukų ,nėra karo?Simuliujamos paliaubos.Principų neturėjimas grėsminga Baltijos šalims.

Ėi, kokios

…tokios ypatingos „Tiesos” jūs čia ieškote??? Ir kam dar papildoma svetainė sukurta? Juk identiškų „tiesų” pilnas delfis, komsomolkė, 15-min., lrt.
:))))))

Beta > Ėi, kokios

Tai skaityk ru svetaines – tūkstančiai jų ir visos rašo tą patį! ir garbink Putiną. Kokios problemos? Kiekvienam savo.

Taigi

Nacionalinio išsivadavimo judėjimo (Rusijos išlaisvinimo iš Vakarų kolonijinio statuso) akcija už Novorosiją
http://www.nodspb.ru/archives/1992

Klausimux ponui Taigi

Ar tamstai FSB atlyginimą tiesiai moka, ar per VSD?

šarikovams (šarijams)
ruta

‘Sarikovu ‘ pilna ne tik Rusijoje , todel butu gerai , jeigu ‘Bormentaliai’ su skalpeliais pataisytu ju smegenys …

Gal Jus ir teisus,man irgi kazkaip ziuriu ,nejaugi

Bet ,kai tarnavau sovietu armijoje ukrainieciu buvo labai. daug,daugiau nei puse ir dar daugiau,bet nenoriu tikrai izeisti Jusu,bet jie vieni kitus irgi vadindavo ,,xoxolais”. Ateidavo i kazarma ir saukdavo-,,xoxly e ?Visi jie saukdami atsakydavo,,eee”Arba nueidavo prie naujoku,jie nesakydavo ar yra ukrainieciu ,o klausdavo,,xoxly est?” Na,as nevadindavau,bet kiti ir jie patys tik taip?(na,gal tik pas mus? )

26
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top