svoboda.org
1951 metų liepos 2-ąją laikraštyje „Pravda“ pasirodė redakcijos straipsnis „Prieš ideologinius iškrypimus literatūroje“, kuris pagal jame pareikštus kaltinimus palygintinas su įžymiuoju partijos CK nutarimu, paskelbtu žurnaluose „Zvezda“ ir „Leningrad“. Anuomet „Pravdos“ vedamojo auka tapo ukrainiečių poetas, Stalino premijos laureatas Vladimiras Sosiura, sukūręs chrestomatiniu tapusį eilėraštį „Любіть Україну“ („Mylėti Ukrainą“). Šiame kūrinyje vadovybė įžvelgė nekenčiamo nacionalizmo motyvus – poetui nepavyko nuslėpti, jog iš tikrųjų jis myli savo tikrąją Tėvynę, o ne Sovietų Sąjungą ir Komunistų partiją. Tame eilėraštyje skaitytojų širdis pasiekė tikrasis Sosiura – savąjį kraštą įsimylėjęs jaudinantis lyrikas, o ne bolševikinis agitatorius – ir šis sugrįžimas į savo paties esybę privalėjo būti nubaustas.
Žmonos arešto bei ištrėmimo ir šiaip jau palaužtą poetą – Marija Sosiura buvo apkaltinta, kaip įprasta, mistiniu valstybinės paslapties išdavimu, – pjudė visi: ir Ukrainos kompartijos Centro komitetas, ir Rašytojų sąjunga. Patyręs stiprų nervų sukrėtimą, vėlesniais metais jis kelis kartus kreipėsi pagalbos į psichiatrus. Tačiau eilėraštis išgyveno. Ir ne tik išgyveno, bet ir išliko svarbiausiu meilės savo šaliai prisipažinimu, nepaisant „sovietinių“ motyvų, kurių iš jo, suprantama, jau nebeišmesi. „Любіть Україну“ tapo jau net ne mokyklinės programos dalimi, o tam tikra socialine reklama, savotišku šifru, kurį supranta tik „savi“ – atvykėlis niekada negalėjo suprasti, kam skirtas šis ant afišų lentų iškabintas keistas kvietimas, nes negalėjo žinoti, jog eilėraščio pavadinimą pamačiusio žmogaus sąmonėje iškart atgimdavo teksto žodžiai…
Любіть Україну у сні й наяву,
вишневу свою Україну,
красу її, вічно живу і нову,
і мову її солов’їну…
Mylėkim sapne ir vaizduotėj
savo vyšnių spalvos Ukrainą,
jos grožį, amžinai gyvą ir naują,
Ir jos – lakštingalos kalbą…
(Juozo Valiušaičio pažodinis vertimas)
Vladimiras Sosiura gimė Debalceve. Jo vaikystė prabėgo Donbaso stepėse. Jam teko darbuotis šalia Lisičansko (vėliau tuos metus jis aprašė romane „Trečioji Kuopa“ („Третья Рота“), mokėsi Siverske. Čia V.Sosiura subrendo kaip ukrainiečių poetas. Iš čia jis išvyko ir įstojo į ką tik paskelbtos Ukrainos liaudies respublikos armiją. Donbasas V.Sosiurai buvo jo „ukrainiečių pasaulis“, kuris skyrėsi nuo šalies centrinių sričių ukrainiečių pasaulio – Galyčinos ir Kubanės, tačiau ne mažiau tikras, ne mažiau jaudinantis, sugebėjęs išugdyti tokį meilės Tėvynei jausmą, kad jis pergyveno ir patį poetą. Šis jausmas pergyvens ir mus.
Gimtasis V.Sosiuros miestas šiandien minimas į naujienų suvestinėse, nes jį šluoja nuo žemės paviršiaus. Jį nušluoja tam, kad taptų „rusų pasaulio“ dalimi. Bet argi nors vienos tautos pasaulis išsitenka valstybinėse sienose? Žinoma, tas sienas galima nubraižyti savo nuožiūra, pasitelkus istorikų iliuzijas ir politines diktatorių ambicijas. Jugoslavijos karų laikotarpiu kiekvienas konflikto dalyvis galėjo pademonstruoti Didžiosios Serbijos, Didžiosios Kroatijos, Didžiosios Albanijos, net Didžiosios Makedonijos žemėlapius. Mes lygindavome žemėlapius, kuriuose sutapdavo ir susikirsdavo šių mistinių valstybių sienos suvokdami, jog tie žemėlapiai nubraižyti krauju. Neįmanoma nustatyti kažkurio vieno didybę prieš tai nenužudžius kito. Nesurengus Srebrenicos. Neišvijus iš Kosovo albanų. Bet mums neretai atsakydavo – na ir kas! Užtat pasaulis – mūsų.
Pamuštas Rusijos tankas kautynių Debalceve metu. 2015 m. vasaris.
„Rusų pasaulio“ žemėlapis dabar taip pat braižomas krauju. Nes rusų civilizacijos sienos viršija ir Rusijos Federacijos, ir kanonų nustatytas rusų Stačiatikių bažnyčios ribas, ir net rusų kalbos išplitimo arealą. Šios ribos – kaip ir kiekviename nacionaliniame pasaulyje – tai kultūrinių interesų ir savitarpio supratimo ribos. Ir jeigu šias sienas bus siekiama apibrėžti pasitelkus tankus ir raketas, tuomet pusė Eurazijos pavirs kruvina maišalyne. Ir jokio „rusų pasaulio“ po to nebus – tebus neapykanta, siekis užsitverti civilizacine siena nuo grobiko, užmiršti jo kalbą, jo eiles, jo dainas, o jeigu iškart užmiršti nepavyksta, tai išsaugoti tik tą praeities dalį, kuri nesužeidžia širdies ir neprimena skriaudos.
„Ukrainiečių pasaulis“ taip pat yra platesnis nei apibrėžiamas šiuolaikinės Ukrainos sienomis. Tai suvokia kiekvienas, kertantis Ukrainos ir Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos sienas – ir toliau dešimtyse, jei ne šimtuose kilometrų pasiliekantis vis toje pačioje, į kitas nepanašioje civilizacijoje. Bet ir „lenkų pasaulis“, nepaisant lenkų valstybingumą ribojančių sienų nukėlimo šimtus kilometrų į Vakarus, lieka gyventi savo ankstesniame areale – Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje… O ir „gudų pasaulis“ iš tikrųjų niekada nebuvo išnykęs iš Smolensko ar Vilniaus. Todėl bet koks bandymas sutapatinti kažkurios „tautos pasaulio“ sienas su valstybės sienomis visada bus lydimas mirčių, kraujo ir ašarų. O taip pat ir geidžiamo „pasaulio“ žlugimo, pirmiausia – pasaulio „besiplečiančio“, puolančio, su ginklo jėga įrodinėjančio savo pranašumą ir savo teisę į gyvenamąją erdvę.
Debalceve jau niekada negims berniukas, vėliau parašysiantis eilėraštį „Mylėti Rusiją“ – net jeigu šis miestas prie geležinkelio bus sulygintas su žeme ir prijungtas prie pasaulio, kuris šiandien kur kas stipresnis, negu ukrainiečių.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas