liga.net
Ukrainiečių žurnalisto Vitalijaus Portnikovo nuomone, Ukrainai teks apsiginti ne tik nuo agresijos, bet ir nuo Maskvos sąlygomis diktuojamo okupuotų teritorijų sugrąžinimo.
Ukrainos ir Prancūzijos prezidentai, o taip pat ir Vokietijos federalinė kanclerė pasisakė už kuo greitesnį trišalės kontaktinės grupės, turėsiančios toliau nagrinėti konflikto sureguliavimą, susitikimą. Apie naujų derybų, galutinai sustabdančių karą Donbase, galimybę kalbėta visą praėjusią savaitę, tačiau susitikimo data galiausiai buvo nukelta neapibrėžtam laikui. Paaiškėjo, kad deryboms nepasirengę vadinamųjų „liaudies respublikų“ atstovai, nors visiškai akivaizdu, jog be Kremliaus rekomendacijų tokio sprendimo jie nebūtų priėmę.
Apie DLR ir LLR lyderių atsisakymo priežastis galima tik spėlioti. Bet viena jų akivaizdi – rusiškosios marionetės pageidautų stabilumą pasienyje išmainyti į ukrainietiškų išmokų atnaujinimą. Čia būtų galima įžvelgti ypatingą nelogiškumą: savo „nepriklausomybę“ nuo Ukrainos deklaruojančių struktūrų atstovai, tvirtinantys, jog į Ukrainos sudėtį nebesugrįš, tuo pat metu reikalauja faktiškai išsaugoti ukrainiečių jurisdikciją užgrobtose teritorijose. Beje, to paties siekia ir okupuotojo Krymo vadovai, inicijavę pratęsti „pereinamojo periodo“ laikotarpį Putino aneksuotoje autonomijoje. Kita vertus ,o kokią dar išeitį turi DLR ir LLR vadovai, kai Rusija siekia subsidijuoti vien tik karą ir neduoda pinigų taikai?
Mūsų poziciją, Ukrainos požiūris, yra visiškai kitas. Suprantama, jog ukrainiečių derybininkai paprasčiausiai neturi įgaliojimų be šalies vyriausybės spręsti klausimus dėl algų ir pensijų išmokėjimo. Juo labiau, kad Minsko susitarimuose buvo aiškiai suformuluotos finansavimo sąlygos, o būtent – regiono funkcionavimas, kontroliuojamas ukrainiečių. Kaip tik šiuos susitarimų punktus separatistai atmetė, kai atsisakė vietos valdžios rinkimų, tačiau surengė okupuotų teritorijų „respublikų vadovų“ ir „parlamentų“ rinkimus. Tad derybose šiuo klausimu ukrainiečių vadovybė ir toliau gali deklaruoti savo suinteresuotumą, nors iš tikrųjų nebėra ko svarstyti: dabar Kijevas yra atsidūrė prievarta primestos taikos pozicijoje ir neprivalo skubėti iš tos pozicijos pasitraukti.
Kas dėl Rusijos, tai jos tikslai akivaizdūs. Šiuo metu Putinui nereikia eskalacijos, bet jam nereikia ir sureguliavimo. Dabar Rusijos prezidentui visų svarbiausia yra išsaugoti status quo, nes jis tiki, kad okupuotas Donbasas – kaip tik tas svertas, kuriuo jis gali spausti Ukrainą ir ją silpninti. Kita vertus, jeigu konfliktą ribojanti linija išliks taiki, o teroristai susispies ir ims vienas kitą ėsti, tuomet okupuotoji Donbaso dalis nekels ypatingos problemos Ukrainos vystymuisi.
Problema rasis vėliau – ir galimas dalykas, jog kaip tik čia glūdi tie sunkumai, kuriuos mums palengva ruošia Putinas. Kuo ilgiau egzistuos DLR ir LLR, tuo labiau gilės civilizacinė praraja, skirianti šią teritoriją ir likusią Ukrainą. Tam, kad tuo įsitikintume, pakanka palyginti gyvenimą Moldovoje ir sovietiniame laikmetyje sustingusioje Padnestrėje. Arba palyginti Gruziją su Abchazija ir Pietų Osetija. Net Karabachas skiriasi ne tik nuo Azerbaidžano, bet ir nuo Armėnijos. Armėnija – tai šalis. O Karabachas – forpostas.
Įsivaizduokime sugrąžintą okupuotą Donbasą su jame likusiais gyventojais, kurie nerado kur pasitraukti – na, ir dar su pasilikusiais „liaudies respublikų“ šalininkais. Turėsime reikalų su kritiškai visiškai kitokiais gyventojais; jeigu tam metui būsime pradėję ir įgyvendinę kokias nors reformas, šie gyventojai nepajėgs suvokti permainų. Ir esmė čia ne ta, jog jie balsuos už opozicinius blokus. O ta, kad ir „opoziciniame bloke“ jie bus linkę įžvelgti išdavikus bei susitaikėlius ir palaikyti tas „donbasiškojo ypatumo“ partijas, kurios jiems primins, kaip „ukrainiečių chunta bombardavo ir badu marino darbo regioną“ – nors tuo metu ten ir nebeliks nė vienos darbo vietos.
Kaip rodo naujausias politinis patyrimas, iš panašių situacijų yra dvi išeitys – chorvatiškoji ir bosniškoji. Chorvatiškoji reiškia, kad separatistų židinį palaikę gyventojai paprasčiausiai perkeliami į separatizmą šelpiančios šalies teritoriją. Nebūtina aiškinti, kad toks variantas Ukrainoje negalėtų būti įgyvendinamas net ne humanizmo požiūriu, o todėl, jog chorvatų ir serbų konfliktas buvo ne tik politinis, bet ir etninis religinis, tuo tarpu ukrainiečių ir DLR šalininkų priešprieša – tai civilizacinis konfliktas. Ir jau vien vadovaujantis mūsų siekiamos civilizacijos taisyklėmis toks sprendimas nepriimtinas.
Putinas tai žino. Todėl ir nori – beje, nuo pat pirmosios konflikto dienos – įpiršti mums Bosniją su keliomis jos valstybėmis po vienu stogu. Bosnija – tai pati tikriausia aklavietė, o šito Putinui ir reikia. Jam svarbu bet kokiomis priemonėmis įvaryti mus į šiuos spąstus. O mums būtina to išvengti. Ir turėti omenyje ne tik sunkumus susigrąžinant Donbasą, bet ir tas problemas, kurių neišvengiamai iškils, kai bus sugrąžintas – o jis sugrįš, kur gi jam dėtis – Krymas. Tuomet Ukrainoje atsiras jau keturios atskiros „Serbijos respublikos“ – DLR, LLR, Krymas ir Sevastopolis – ir kiekvienoje tebegyvuos mūsų nemirtingoji sovietinė praeitis.
Šiandien mums reikia apsiginti ir nuo Rusijos agresijos, ir nuo kitos grėsmės – jog toji praeitis nepatektų į mūsų ateitį.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas