grani.ru.
Kai Kremliuje buvo priimamas sprendimas apie vadinamąsias antisankcijas, apribojančias galimybę Rusijos gyventojams įsigyti europinių produktų, daugelis stebėtojų – skirtingai nei daugelis vadovų – iškart suprato, kuo rusiškos sankcijos skiriasi nuo europinių. Ir skirtumas visai ne tas, jog europiečiai uždraudė Rogozinui (Rusijos politikas, valstybės veikėjas, diplomatas) nuvykti į pasimatymą su „parmezanu“ (it. Parmigiano-Reggiano – kietasis granuliuotas karvės pieno sūris iš Italijos; pagal šalies įstatymus, tik Emilijos-Romanijos ir Lombardijos regionuose pagaminti sūriai gali būti vadinami šiuo vardu – vert. past.), o Rusija uždraudė „parmezanui“ susitikti su Rogozinu. Skirtumas tas, jog europiečiai savąsias sankcijas tarpusavyje derino ilgai ir atkakliai, įsiklausydami į kiekvienos ES šalies nuomonę. Tuo tarpu Rusijoje niekam nešovė į galvą mintis savo sprendimą ne tik suderinti su partneriais, bet juos apie tai nors informuoti.
Sutikite, jog nepasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis reikštų būti visišku idiotu. Prieš tave plyti milžiniška įprastų maisto produktų netekusi rinka. Praturtėjimo schemų – nesuskaičiuojama daugybė. Viena paprasčiausių – „perdirbimas“. O galbūt tiesiog vakarietišką produkciją perpakuojant kitokiomis – Baltarusijos gamintojų – pakuotėmis. Aleksandras Lukašenka net ir neslepia, jog jo šalis iš rusiškų antisankcijų uždirba milijonus dolerių. Užtat Rogozinas gali baltarusiškus spagečius pasibarstyti baltarusišku parmezanu ir makaronus pagardinti baltarusiškais omarais – skanumėlis!
Tačiau tarkime, jog Rogozinas ne tik sibaritas, bet dar ir perfekcionistas. Ir jis pageidauja, kad jo virėjas išpakuotų itališkas, o ne baltarusiškas pakuotes. Juolab nežinia, ko Lukašenka primaišė į tą sūrį, galbūt pusė jo sudėties – jau iš „Belovežo parmezano“. Tokį vertintoją galėtų tenkinti kita gera schema – tranzitas į Kazachstaną. O būtent – įprasta itališka produkcija per Baltarusiją tiekiama į Kazachstaną – ir prapuola neaprėpiamose antisankcijas nugalėjusios šalies platybėse. Užtat ir sūris iš tiesų pagamintas Parmoje, o ir omaras neapsimeta karšiu.
Visas šis tyčiojimasis iš nacionalinio didžiarusių pasididžiavimo privedė prie nuspėjamo rezultato: Putinas įsižeidė. Ir įsižeidęs nutarė nubausti savavaliaujančius sąjungininkus. Baltarusijos produkcijos nuspręsta neįsileisti, Kazachstano tranzitą – uždrausti.
Suprantama, jog Lukašenka ir Nazarbajevas įsiuto. Negana to, kad su jais niekas nesitarė, kai buvo įvedamos antisankcijos, – tai dabar dar ir baudžia už tai, kad jie pasinaudoja situacija – nieko, beje, formaliai nepažeisdami. Lukašenka – kaip senais gerais „ikimaidaniniais“ laikais – viešai iškaršė kailį Rusijos valdininkams.Nazarbajevas paprasčiausiai atsisakė konsultacijų. Muitų sąjunga baigia nugyventi savo amžių: partnerius vėl skiria siena ir, sprendžiant iš visko, čia tik pradžia.
Lukašenka puikiai suvokia, jog artėjančios Rusijos ekonomikos krizės sąlygomis jo niekas nebemaitins. Dabar jis nuo Rusijos nukerpa paskutiniąsias vilnos skiautes ir nori papildomo užmokesčio už lojalumą. Nebus užmokesčio – nebus ir Baltarusijos. Kazachstane – savos problemos ir nuosavas, nazarbajeviškas pasididžiavimas.
Muitų sąjungą mes neretai pavadiname „diktatorių sąjunga“. Tačiau net ir toks bendradarbiavimo formatas nenumato, jog vienas diktatorius galėtų valytis kojas į kitus.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas