Vitalijus Portnikovas. Žiurkėgaudžio amžius

svoboda.org

Didis rusų poetas Osipas Mandelštamas savo šimtmetį pavadino „vilkšunio amžiumi“. Šis apibūdinimas jo poetiniuose sąsiuviniuose atsirado 1931-ųjų kovą, kai iki nacizmo triumfo dar buvo likę keli metai, bet bolševizmas ir fašizmas jau šventė pergalę – ir buvo aišku, jog tik „vilkšunio amžius“ gali pasmaugti šį dantis iššiepusį visaapimantį blogį. Mandelštamas tiesiog fiziškai juto šio baisaus, nenumaldomo amžiaus žingsnius – amžiaus, nuo kurio nebuvo įmanoma pasislėpti.

21-asis amžius – tai „žiurkėgaudžio amžius“. Tai – nugalėto globalaus blogio amžius, tai epocha, kuomet žiurkės apsimeta vilkais, tačiau tuo niekas netiki. Vilku save įsivaizdavo ir Slobodanas Miloševičius, ir Saddam‘as Hussein‘as, ir Muammar‘as Gaddafi‘s, ir daugelis kitų smulkesnių diktatorių. Blogis mūsų amžiuje taip pat ir užpuola kaip žiurkės, o ne kaip vilkai – sutikite, jog yra skirtumas tarp Perl Harboro atakos ir bokštų-dvynių sunaikinimo, tarp Suomijos užpuolimo ir „mandagių žmogeliukų“ Kryme a babanditų Donbase… Tačiau tam, kad galėtume suvokti, jog vilkas – tai žiurkė, būtina išvilioti ją iš urvo… Čia ir glūdi 21-ojo amžiaus įvykių esmė.

Man visad buvo smalsu, kada šis naujasis amžius prasidės Rusijoje. Atrodė, jog šalis negrįžtamai įstrigo pačioje tikriausioje laikotarpių sandūroje, prasidėjusioje dar vėlyvojo Jelcino periodu – su karais Čečėnijoje, avantiūristų „oligarchų“ viešpatavimu ir bet kokio vystymosi pabaiga. Putino režimo metai ne taip jau daug skyrėsi nuo vėlyvojo Jelcino laikotarpio – gal tik sustiprėjo kvaišinantis sovietinis dvokas ir naftos dolerių liūties fone galutinai išnyko noras permainoms. Sugrąžinti Rusijai dabarties negalėjo jokie opoziciniai mitingai. Jos dabartimi tapo ukrainietiškas Maidanas. Būtent jam atiteko pirmojo naujojo amžiaus Rusijos politinio įvykio vaidmuo – ir būtent jis iš urvo išviliojo Kremliaus plėšrūną.

Štai jau ilgiau nei vienerius metus Rusija gyvena pagal ukrainietišką dienotvarkę. Kaimyninės šalies naujienos tampa pagrindiniais jos televizijos informacinių programų siužetais. Apie Ukrainą kalba žurnalistai ir politikai, aktoriai ir deputatai, dvasininkai ir miesto gyventojai visuomeniniame transporte. Net sporto komentatoriai nepamiršta užsiminti apie Ukrainą – nors aikštelėje ir nėra kaimyninės šalies komandos. Ukraina – tai vienintelis įrodymas, jog Rusija vis dar gyva ir gali daug ką padaryti. Jeigu Rusijos prezidentas susitinka su užsienio kolegomis – tai tam, kad pasišnekėtų apie Ukrainą. Jeigu Rusijos deputatai vyksta į kokį nors eilinės parlamento asamblėjos posėdį – tai tam, kad pakalbėtų apie Ukrainą. Jeigu rusų ekspertai nuvažiuoja dalyvauti kokiame nors tarptautiniame forume – tai tam, kad aptartų Ukrainą liečiančius klausimus. Atidarykite bet kurį rusakalbį bet kurios šalies interneto portalą ir pažvelkite, kokios ten pagrindinės naujienos. Jūs nesuklydote. Jau visus metus jokia Rusija ten neegzistuoja. Jeigu Rusijos gyventojai išeina į savo miestų gatves – tai tik tam, kad palaikytų Maidaną arba surengtų „Antimaidaną“. Kad pareikštų protestą prieš karą arba surinktų lėšų Donbaso gyventojams. Na, o rusų dienotvarkė? Ji yra žinoma: Vakarai privalo liautis kištis į ukrainietiškus reikalus ir nutraukti sankcijas, įvestas Rusijai dėl ukrainietiškos krizės. Ir dar jie privalo pakelti naftos kainas, kuriomis, greičiausiai, Maskvą nubaudė už „Donbaso gyventojų“ palaikymą. Ir dar…

Visa ši milžiniška teritorija, į kokią pavirtusi Rusija, gyvenanti svetimomis problemomis, pavertusi šalį televizijos studija ir „vojentorgu“, yra sąlygojama „žiurkiško“ blogio charakterio. Jeigu tai būtų vilkai – jie jau seniai kariautų ir stengtųsi auką sudraskyti. Hitleris su Himleriu taip pat rengė įvairias provokacijas prieš Lenkiją, tačiau ne tam, kad jos teritorijoje paskelbtų Poznanės liaudies respubliką, o tam, kad okupuotų ir sunaikintų. Molotovas nebandė vaizduoti, jog lenkų tautai Kremlius siekia laimės ir klestėjimo. Hitlerio ir Stalino sunaikintą valstybę jis pavadino „išsigimusiu Versalio sutarties kūdikiu“ – ir tiek jį tematė. Putinas, greičiausiai, yra tokios pat nuomonės apie Ukrainą. Tačiau jis ir toliau tikina pasaulį – kai kada atrodo, jog ir save patį – dėl to, jog neturi visiškai nieko bendro su tragedijomis, prasidėjusiomis kaimyninėje šalyje nuo 2013 metų gruodžio. Ir nepastebi, jog juo niekas nebetiki.

Jeigu nebūtų buvę Maidano, Putinas ir toliau dar labai ilgai tūnotų savo urve. Jis važinėtų į „aštuoneto“ susitikimus ir su Barack‘u Obama aptarinėtų situaciją Sirijoje. Į savo Valdajaus pasisėdėjimus jis susikviestų ekspertus, pliurptų jiems apie „daugiapolį pasaulį“, ir jie, springdami blynais su juodaisiais ikrais, pritariamai linksėtų. Smukus naftos kainoms, jam suteiktų kreditų – ir toliau investuotų į kiaurą jo ekonomikos kibirą vos tik atsiradus pirmiesiems energetinio stabilumo požymiams. Jis moralizuotų, baugintų, papirkinėtų ir įžūliai tyčiotųsi – šis paskutinysis neįveiktos imperijos grobuonis. Ir derybų partneriai žvelgtų į jį kad ir be meilės, tačiau su pagarba.

Sumaniose „žiurkėgaudžio amžiaus“ rankose Maidanas tapo stebuklinga dūdele.Viliojamas ukrainietiškų kazokų maršų, Putinas, lyg užburtas, paskui ją ir nusekė, o įkandin jo į paskutinę kelionę sukruto oligarchai, deputatai, ministrai, liaudies artistai, žurnalistai, „Antimaidano“ ir „liaudies respublikų“ statistai, žodžiu – visa prezidento kariauna. Ir juo toliau jie keliauja – tuo labiau smulkėja: kailiukai nusišėrė, letenėlės išsiklaipė, akys žiba ne kadaise buvusia ugnele, o vien tik nežabotu įsiūčiu ir neapykanta. Ir jau akivaizdu: ne, tai – ne vilkų gauja. Tai – visiškai kitokie žvėrys.

svoboda.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
bijo šviesos ir TIESOS

Lietuvoje maidanas buvo Garliava.
visur raudonos žiurkės labiausiai bijo tiesos ir šviesos.
Garliavą pavyko sudoroti, maidano – nors nužudė 10 kart daugiau – ne.
pagarba ukrainiečiams – tai ne lietuviai – atsilaikė prieš raudonas žiurkes.

Diedukas

10 balų!

Pagavo laikmečio

esminę bėdą dailininkas Rimantas Radišauskas:
https://www.youtube.com/watch?v=JHPi194YNu4

VaidasVDS

Yra pas rusus vienas žmogus kuris visada eina koja kojon su savo laikmečiu ir savąja kūryba bando apšviesti surambėjusius rusų protus. Dar vienas jo šedevras: ДДТ – Волки Я ещё не решил, мне б ещё новостей, Мёртвый выпал сезон, его файлы пусты. Тебя пытаются шить, Франкенштейны ссут кровью в посты, Но мы гораздо больше, чем сумма твоих частей. Они мечтают о том, чтобы ты окончательно стала вдовой И жила так долго, чтобы кожа покрылась травой. Они который год ждут смерти, а ты всё встречаешь гостей, Кричишь, что Россия больше, чем сумма наших костей! Рвёт тревога, ждёт дорога, Их не мало, нас не много, Мы в несправедливом мире, Жестяные волки в тире. Наедине, в лапах вечного сна За столом догорают набитые… Skaityti daugiau »

SUPER!

Kaip sakoma, pataikyta „Nie v brov’, a v glaz”..

Skaitytojas

Straipsnis Grybauskaites ir KGB STUKACIAUS – DEDULES Užzobintiems buduliams.

Diedukas

Pirmosios žiurkės pasirodė…

Letas Palmaitis Diedukui ir kitiems

10 balų už gerą literatūrinį kūrinį su panašia į tiesą interpretacija. Deja, ne visai taip. Gal visai ne taip. Tas baisus XX amžius visai ne XX amžius, nes prasidėjo dar XI a. pradžioje suskaldžius teokratinę Europą Bažnyčią į pagonių stipriojo teisę atkūrusias plėšrūniškas nacionalines karalystes po krikščionybės iškaba. Kita baisaus XX amžiaus manifestacija – kruvinos pavergimo „misijos” nuo prūsų iki indėnų genocido. Kita baisaus XX amžiaus manifestacija – nusivylus šitokiomis „krikščioniškomis vertybėmis”, prisiminti pagonišką Antiką ir ją liaupsinti (nuo Mikelandželo „Davido“ su nuoga neapipjaustyta „gėda“ iki Herderio graikomanijos). Tolesnė baisaus XX amžiaus manifestacija – protestantų „nacionalinės krikščionybės”, kuriose svarbiausia dorybė – būti geram savojo karaliaus pavaldiniui. Dar kita baisaus XX amžiaus manifestacija – masoniškas demokratijos atradimas su galvų kapojimais. Eilinė… Skaityti daugiau »

vasia

i desimtuka !

Povilas

Viskas teisingai.
Tik bijau, jog sąmoningai autorius neužsimena apie tuos, kurie siundė kąsti vilkšunį, o dabar siundo žiurkes.
Pavieniai įkandimai dažnai išsivysto į masines pjautynes.
O siundytojai viską puikiai supranta.
Galbūt netgi siekia masinių pjautynių.

Letas Palmaitis Povilui

Be abejo, sąmoningai, nes sako ne viską, ką žino. Tačiau ir „žinojimas” dažnai mitologinis. Galiu tik įkyriai pakartoti savo komentarą.

Povilas

Mano nuomone Portnikovo rašinys tikrai gražiai, vaizdingai, netgi talentingai parašytas.
Betgi visą tą literatūrinį grožį riebiu juodu brūkšniu užbraukia tai, kad autorius dalį tiesos nutyli.
Kitaip sakant, jis stipriai gudrauja ir bando pakreipti skaitytojo supratimą apie tuos svarbius dalykus kažkieno pageidaujama linkme.
Kalbant paprasčiau, Portnikovas, prisidengdamas savo rašytojo talentu, bando manipuliuoti mūsų – skaitytojų nuomone.
Nežinau, ar jam už tai mokama, ar jis tik nori kai kam įsiteikti šia savo kūryba.
Deja, deja… panašios „kūrybos” matau vis daugiau ir daugiau.

Rašinio "gražumas"

politinių problemų neišsprendžia ir tiesos neįrodo. Čia tiesiog emocionalus straipsnelis, kurio pagrindiniai argumentai yra „tikėjimas” arba „netikėjimas” (Putinu, Rusija, gyventojais ir t.t.)

13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top