svoboda.org
Didis rusų poetas Osipas Mandelštamas savo šimtmetį pavadino „vilkšunio amžiumi“. Šis apibūdinimas jo poetiniuose sąsiuviniuose atsirado 1931-ųjų kovą, kai iki nacizmo triumfo dar buvo likę keli metai, bet bolševizmas ir fašizmas jau šventė pergalę – ir buvo aišku, jog tik „vilkšunio amžius“ gali pasmaugti šį dantis iššiepusį visaapimantį blogį. Mandelštamas tiesiog fiziškai juto šio baisaus, nenumaldomo amžiaus žingsnius – amžiaus, nuo kurio nebuvo įmanoma pasislėpti.
21-asis amžius – tai „žiurkėgaudžio amžius“. Tai – nugalėto globalaus blogio amžius, tai epocha, kuomet žiurkės apsimeta vilkais, tačiau tuo niekas netiki. Vilku save įsivaizdavo ir Slobodanas Miloševičius, ir Saddam‘as Hussein‘as, ir Muammar‘as Gaddafi‘s, ir daugelis kitų smulkesnių diktatorių. Blogis mūsų amžiuje taip pat ir užpuola kaip žiurkės, o ne kaip vilkai – sutikite, jog yra skirtumas tarp Perl Harboro atakos ir bokštų-dvynių sunaikinimo, tarp Suomijos užpuolimo ir „mandagių žmogeliukų“ Kryme a babanditų Donbase… Tačiau tam, kad galėtume suvokti, jog vilkas – tai žiurkė, būtina išvilioti ją iš urvo… Čia ir glūdi 21-ojo amžiaus įvykių esmė.
Man visad buvo smalsu, kada šis naujasis amžius prasidės Rusijoje. Atrodė, jog šalis negrįžtamai įstrigo pačioje tikriausioje laikotarpių sandūroje, prasidėjusioje dar vėlyvojo Jelcino periodu – su karais Čečėnijoje, avantiūristų „oligarchų“ viešpatavimu ir bet kokio vystymosi pabaiga. Putino režimo metai ne taip jau daug skyrėsi nuo vėlyvojo Jelcino laikotarpio – gal tik sustiprėjo kvaišinantis sovietinis dvokas ir naftos dolerių liūties fone galutinai išnyko noras permainoms. Sugrąžinti Rusijai dabarties negalėjo jokie opoziciniai mitingai. Jos dabartimi tapo ukrainietiškas Maidanas. Būtent jam atiteko pirmojo naujojo amžiaus Rusijos politinio įvykio vaidmuo – ir būtent jis iš urvo išviliojo Kremliaus plėšrūną.
Štai jau ilgiau nei vienerius metus Rusija gyvena pagal ukrainietišką dienotvarkę. Kaimyninės šalies naujienos tampa pagrindiniais jos televizijos informacinių programų siužetais. Apie Ukrainą kalba žurnalistai ir politikai, aktoriai ir deputatai, dvasininkai ir miesto gyventojai visuomeniniame transporte. Net sporto komentatoriai nepamiršta užsiminti apie Ukrainą – nors aikštelėje ir nėra kaimyninės šalies komandos. Ukraina – tai vienintelis įrodymas, jog Rusija vis dar gyva ir gali daug ką padaryti. Jeigu Rusijos prezidentas susitinka su užsienio kolegomis – tai tam, kad pasišnekėtų apie Ukrainą. Jeigu Rusijos deputatai vyksta į kokį nors eilinės parlamento asamblėjos posėdį – tai tam, kad pakalbėtų apie Ukrainą. Jeigu rusų ekspertai nuvažiuoja dalyvauti kokiame nors tarptautiniame forume – tai tam, kad aptartų Ukrainą liečiančius klausimus. Atidarykite bet kurį rusakalbį bet kurios šalies interneto portalą ir pažvelkite, kokios ten pagrindinės naujienos. Jūs nesuklydote. Jau visus metus jokia Rusija ten neegzistuoja. Jeigu Rusijos gyventojai išeina į savo miestų gatves – tai tik tam, kad palaikytų Maidaną arba surengtų „Antimaidaną“. Kad pareikštų protestą prieš karą arba surinktų lėšų Donbaso gyventojams. Na, o rusų dienotvarkė? Ji yra žinoma: Vakarai privalo liautis kištis į ukrainietiškus reikalus ir nutraukti sankcijas, įvestas Rusijai dėl ukrainietiškos krizės. Ir dar jie privalo pakelti naftos kainas, kuriomis, greičiausiai, Maskvą nubaudė už „Donbaso gyventojų“ palaikymą. Ir dar…
Visa ši milžiniška teritorija, į kokią pavirtusi Rusija, gyvenanti svetimomis problemomis, pavertusi šalį televizijos studija ir „vojentorgu“, yra sąlygojama „žiurkiško“ blogio charakterio. Jeigu tai būtų vilkai – jie jau seniai kariautų ir stengtųsi auką sudraskyti. Hitleris su Himleriu taip pat rengė įvairias provokacijas prieš Lenkiją, tačiau ne tam, kad jos teritorijoje paskelbtų Poznanės liaudies respubliką, o tam, kad okupuotų ir sunaikintų. Molotovas nebandė vaizduoti, jog lenkų tautai Kremlius siekia laimės ir klestėjimo. Hitlerio ir Stalino sunaikintą valstybę jis pavadino „išsigimusiu Versalio sutarties kūdikiu“ – ir tiek jį tematė. Putinas, greičiausiai, yra tokios pat nuomonės apie Ukrainą. Tačiau jis ir toliau tikina pasaulį – kai kada atrodo, jog ir save patį – dėl to, jog neturi visiškai nieko bendro su tragedijomis, prasidėjusiomis kaimyninėje šalyje nuo 2013 metų gruodžio. Ir nepastebi, jog juo niekas nebetiki.
Jeigu nebūtų buvę Maidano, Putinas ir toliau dar labai ilgai tūnotų savo urve. Jis važinėtų į „aštuoneto“ susitikimus ir su Barack‘u Obama aptarinėtų situaciją Sirijoje. Į savo Valdajaus pasisėdėjimus jis susikviestų ekspertus, pliurptų jiems apie „daugiapolį pasaulį“, ir jie, springdami blynais su juodaisiais ikrais, pritariamai linksėtų. Smukus naftos kainoms, jam suteiktų kreditų – ir toliau investuotų į kiaurą jo ekonomikos kibirą vos tik atsiradus pirmiesiems energetinio stabilumo požymiams. Jis moralizuotų, baugintų, papirkinėtų ir įžūliai tyčiotųsi – šis paskutinysis neįveiktos imperijos grobuonis. Ir derybų partneriai žvelgtų į jį kad ir be meilės, tačiau su pagarba.
Sumaniose „žiurkėgaudžio amžiaus“ rankose Maidanas tapo stebuklinga dūdele.Viliojamas ukrainietiškų kazokų maršų, Putinas, lyg užburtas, paskui ją ir nusekė, o įkandin jo į paskutinę kelionę sukruto oligarchai, deputatai, ministrai, liaudies artistai, žurnalistai, „Antimaidano“ ir „liaudies respublikų“ statistai, žodžiu – visa prezidento kariauna. Ir juo toliau jie keliauja – tuo labiau smulkėja: kailiukai nusišėrė, letenėlės išsiklaipė, akys žiba ne kadaise buvusia ugnele, o vien tik nežabotu įsiūčiu ir neapykanta. Ir jau akivaizdu: ne, tai – ne vilkų gauja. Tai – visiškai kitokie žvėrys.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas