Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas, paklaustas, kas yra KT (ČIA), atsako: „…. tai nėra teismas įprastąja to žodžio prasme, kai yra kaltininkai, auka, yra paskelbiamas sprendimas. Tai ne šia prasme yra teismas, ar ne? Tai yra teismas, nes teismų būna visokių. Teismo esmė – spręsti teisinius ginčus. Tie teisiniai ginčai būna skirtingi. […] Šioje vietoje, viena pusė turi teisinių argumentų, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kita pusė turi priešingų argumentų. Tai gali išspręsti tik teismas. Šia prasme tai yra teismas“.
Taigi kas yra šis teismas?
Šiuo reikalu Seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė Konstitucinio Teismo įstatymą, kurio pirmojo straipsnio trečiojoje dalyje rašoma: „Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka“.
Kas apie teismą rašoma pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje? Čia teismas, bet ne Konstitucinis, minimas trijuose straipsniuose:
5 straipsnis (pirmoji dalis)
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
30 straipsnis (pirmoji dalis)
Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
111 straipsnis (pirmoji dalis)
Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.
Taigi, KT turėjo pripažinti, kad KT įstatymo 1 str. trečioje dalyje įrašyta nuostata, jog Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, yra antikonstitucinė ir stabdyti jos galiojimą.
Ką daro KT gavęs užklausimą šiuo reikalu nuo įstatymo priėmimo praėjus 13 metų? 2006 m. birželio 6 d. nutaria, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimas „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ – ir šio straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pasirašo Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius, Toma Birmontienė. Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Ramutė Ruškytė, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas, Romualdas Kęstutis Urbaitis.
Taigi, po šio KT nutarimo jau turime penktąją teismų pakopą, kurią taip nerišliai apibūdina KT pirmininkas p. Žalimas.
Tokią KT ekvilibristriką komentuoja advokatas Š. Vilčinskas (Lietuvos advokatūra|2013m.Nr.1(46).
„Bet KT teismas, priimdamas nutarimą dėl šio teismo pripažinimo teismu, nesuprantamas dėl to, kad jame nėra net diskusijos apie tai, ar gali teismu vadintis įstaiga, į kurią žmogus negali kreiptis pagal Konstituciją; ar valstybės įstaiga gali vadintis teismu, jei ta įstaiga nors ir pavadinta teismu, neturi pagal Konstituciją visuotinai įprasto procedūrinio ryšio su kitais teismais; ar valstybės įstaiga gali vadintis teismu, jei tik teisės aiškinimąsi pripažįsta be fakto; ar konstitucinis valstybės įstaigų atskyrimo principas nelemia, kad KT nėra teisminei valdžiai priskirta įstaiga…“
KT, jausdamas savo Achilo kulną, ėmėsi žygių tuoj po įstatymo priėmimo. Tam išnaudojo visus resursus, t. y. institucijas, kur sėdi savi profesionalai, su partiniu stažu. Jų nemažai – Seime, tai beveik visas Teisės ir teisėtvarkos komitetas; visas teisminės valdžios elitas; Teisingumo ministerija; Teisės institutas.
Pradėta nuo svarbiausio – suteikti Lietuvos piliečiams galimybę kreiptis į KT. Šios nuostatos priėmimas išspręstų eilę problemų:
1. „Laimėtų“ piliečiai, kurie pagal įprastą tvarką iki šiol turi galimybę po galutinio ir neskundžiamo teismo nutarimo kreiptis į Strasbūro Teismą. Šiuo atveju jiems iki Strasbūro tektų sunešioti geležines klumpes, nukaltas KT.
2. „Laimėtų“ Lietuvos visuomenė, nes gali tikėtis turėti savo atstovus (tarėjus) teismuose. Tokią sąlygą jiems nustatė Teisingumo ministerija, konkrečiai – ministras J. Bernatonis (pirma – konstitucinis skundas, o po to – pažiūrėsime).
3. KT pagaliau bandytų pretenduoti į į tai, kuo jis save laikė beveik ištisą trisdešimtmetį – „Teismu“, bet toks nebuvo ir nėra.
Pirmas bandymas nepavyko
2007 m. liepos 4 d. Seimui buvo pateikta individualaus konstitucinio skundo koncepcija Nr. X-1264. Bet reikalai nepajudėjo, nes Seime jau atsirado mąstančių.
Apie juos pasisakė buvęs KT pirmininkas P. Kūris (Žurnale „Veidas“): „Kodėl ta idėja nebuvo įgyvendinta, galima būtų pasakoti labai ilgai. Individualaus konstitucinio skundo idėjos, 2006–2007 m. jau pradėtos įgyvendinti, užblokavimo istorija turi savo juoduosius didvyrius, o jie turėjo savo motyvų, anaiptol ne teisinių. Bet šiandien nebūtų labai produktyvu (nors nesakau, kad šiaip jau nenaudinga) gręžiotis atgal. Verčiau pabandyti grįžti prie šios idėjos ir ją pagaliau įgyvendinti“
Grįžta prie idėjos įgyvendinimo, ir vėl nesėkmė
2017 m. birželio 29 d. dabartinis Seimas vėl nepriėmė Konstitucijos pataisos (projektas Nr. XIIIP-431(2), kuria buvo siekiama suteikti asmenims konstitucinę teisę į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme ir įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo institutą.
Priėmimo metu už projektą balsavo 90 Seimo narių, balsavusių prieš nebuvo, susilaikė 7 parlamentarai. Tačiau, tam kad jis būtų priimtas, už pataisas turėjo balsuoti bent 94 Seimo nariai. Šį kartą Parlamento reputaciją vėl buvo išgelbėta – Seimas nesuteikė KT galimybės tapti taip trokštamu „Teismu“, turinčiu teisę priimti galutinius ir neskundžiamus nutarimus ir taip užbaigti teisminės valstybės kūrimo etapą.
Seimas rankų nenuleidžia
Seimas vėl žengė žingsnį tiesioginio kreipimosi į KT link. LVŽS pirmininkas tvirtina, kad ši iniciatyva ateina iš paties KT. Šis pasiūlymas yra numatytas valdančiųjų programoje.
Tai, kad pasiūlymas ateina iš KT, nieko stebėtino. Tai jo egzistencijos problema, bet LVŽS programoje jia skamba taip:
„TEISINGUMAS – SOCIALINIO STABILUMO IR ŽMONIŠKUMO GARANTAS. Didinsime viešųjų ir administracinių paslaugų kokybę bei prieinamumą. Įtrauksime visuomenę į teisingumo vykdymą, įsteigdami tarėjų institutą. Vykdysime žmogaus teisių pažeidimų prevenciją. Atkursime pasitikėjimą teismais ir prokuratūra.“
Įvertinus situaciją tenka pripažinti, kad LVŽS stengiasi suteikti KT paslaugą, už kurią tikisi to paties, nes svarbiausias KT paradoksas, anot Š. Vilčinsko, yra tas, kad jis yra tarsi priemonė užglaistyti gana šiurkščias kitų valdžių – praktiškai, įstatymų leidėjo – padarytas klaidas.