Pats rimčiausias šiandienos etnopolitinis konfliktas Rusijoje vyksta visai ne stipriai ksenofobija užterštoje Maskvoje bei Sankt-Peterburge ir net ne Čečėnijoje. Jis vystosi naujai Rusijos įgytame („atspaustame“, kaip sako patys krymiečiai) Kryme ir yra susijęs su Krymo totorių tautos likimu. Po netikėto ir staigaus pusiasalio prijungimo prie Rusijos 2014 metų kovą greitai paaiškėjo, kad šiuolaikinė Rusija neturi institutų ir mechanizmų, kurie leistų integruoti etnokultūrines bendrijas su stipria grupės tapatybe ir traumine istorija. O įprastiniai papirkimo / gąsdinimo / išstūmimo mechanizmai patį konfliktą tik pagilina.
Krymo totoriai – tai senieji, vietiniai Krymo gyventojai, apjungę daugybę Kryme gyvenusių tautybių, nuo 15 iki 18 amžiaus pabaigos (daugiau nei tris šimtus metų) turėję savo valstybę (Krymo chanatas). Tuomet Krymas buvo užkariautas Rusijos imperijos (Jekaterinos II), bet Krymo totoriai visada išsaugojo savo kultūrą, kalbą ir religiją (sunitų krypties islamas). 1944 metais Stalinas įsakė deportuoti visą tautą (daugiau nei 191 tūkstantį žmonių, 47 tūkstančius šeimų) į Viduriniąją Aziją. 1954 metais Chruščiovas perdavė Krymą iš Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos [jurisdikcijos] Ukrainos sovietinei socialistinei respublikai, o šių metų kovą Putinas sugrąžino Krymą Rusijai, pažeisdamas visas teritorinio Ukrainos vientisumo garantijas, anksčiau fiksuotas tarptautinėmis Rusijos sutartimis ir susitarimais. Kartu su Krymu Rusijos sudėtyje patiems sau netikėtai atsidūrė ir Krymo totoriai.
Pagal 2001 metų Ukrainos gyventojų surašymo duomenis, Kryme gyveno 245 tūkstančiai totorių (jie ėmė masiškai grįžti 9 dešimtmečio pabaigoje, valdant Gorbačiovui), dabar jų apie 300 tūkstančių – maždaug 13 proc. pusiasalio gyventojų. Prieš 2014 metų kovo 16 dienos referendumą dėl stojimo į Rusijos sudėtį Krymo totorių tautos Medžlisas (tai aukščiausiojo tautos organo – Kurultajaus – vykdomasis organas) priėmė sprendimą boikotuoti referendumą. Mustafos Džemiliovo – legendinio Krymo totorių tautos lyderio, garsaus sovietinio laikų disidento – tvirtinimu, 99 proc. Krymo totorių boikotavo referendumą, kuriame realiai dalyvavo 30–50 proc. Krymo gyventojų, o ne oficialiai skelbti daugiau nei 83 proc. Tad Krymo totorių bendruomenė nepalaikė [Krymo] prijungimo prie Rusijos.
Krymo totorių bendruomenės dauguma nedalyvavo ir regioniniuose bei vietos rinkimuose, kurie pusiasalyje vyko 2014 metų rugsėjo 14 dieną.
Dėl to, kad didžioji Krymo totorių dalis nepritarė Krymo prijungimui prie Rusijos, kilo aštrus konfliktas tarp šios bendruomenės bei jos lyderių ir promaskvietiškos [pusiasalio] valdžios. Abiem tautos lyderiams – Mustafai Džemiliovui ir Refatui Čiubarovui (dabartinis Krymo totorių tautos Medžliso vadovas) – Rusijos valdžia uždraudė įvažiuoti į tėvynę artimiausius penkerius metus – šiuo metu jie abu priversti gyventi Kijeve. Refatas Čiubarovas dabar negali matyti savo artimųjų ir vadovauja Medžliso susirinkimams skaipu. Draudimą įvažiuoti prokuratūra grindžia tuo, kad neva abu lyderiai užsiima „ekstremistine veikla“. Artimiausiu metu Refatas Čiubarovas skųs šį draudimą įvažiuoti Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre.
Kryme uždraustos ir Mustafos Džemiliovo, kuris už tai, kad gynė savo tautos teises, praleido daugybę metų sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose, knygos (!). Tais laikais Mustafą Džemiliovą užstojo, be visų kitų, ir akademikas Andrejus Sacharovas.
2014 metų gegužės18-ąją, per 70-ąsias tragiškosios Krymo totorių deportacijos metines, dieną, kurią totoriai kasmet rengia daugiatūkstantinius mitingus Simferopolio centre, Krymo valdžia uždraudė surengti minėjimo ir gedulo mitingą pateikusi juoką keliančią dingstį – neva „tai pavojinga“. Toks draudimas – tai visos tautos, kuriai deportacija – pati baisiausia tragedija jos istorijoje, įžeidimas.
Spaudimas vykdomas visomis kryptimis.
2014 metų rugsėjo 16-ąją Medžliso pastatą Simferopolyje, pasirėmę vietos teismo sprendimu, apsupo automatininkai. Rugsėjo pabaigoje Medžliso darbuotojai buvo priversti pastatą palikti. Pastatas faktiškai yra areštuotas ir užgrobtas. Šiandien Medžlisas nebeturi Kryme patalpų. Dar vienas pastatas atimtas senojoje Krymo totorių sostinėje Bachčisarajuje.
Užfiksuota daugybė kratų ir įsiveržimo į mečetes, mokyklas (medreses), visuomeninius centrus, firmas ir privačius Krymo totorių namus atvejų. Tuo užsiima Rusijos Vidaus reikalų ministerijos centras „E“ (kovai su ekstremizmu), prokuratūra, OMON‘as, o taip vadinamosios „savigynos pajėgos“. Stiprų spaudimą patiria vienintelis nepriklausomas Krymo totorių televizijos kanalas ATR. Nemažai aktyvistų, žurnalistų, tinklaraštininkų buvo priversti išvykti iš Krymo.
Visi šie daugybiniai pažeidimai įtraukti į Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaro Nilso Muižniekso, aplankiusio ir Krymą, ataskaitą (2014 metų spalio 27 dienos).
Ataskaitoje ypatingas dėmesys kreipiamas ir į žmogžudysčių, žmonių grobimo ir dingimo Kryme atvejus. 2014 metų kovo 3 dieną trys žmonės karinėmis uniformomis pagrobė Rešatą Ametovą – jo sužalotas kūnas rastas kovo 16-ąją Zemlianičnoje gyvenvietėje. Gegužės pabaigoje dingo aktyvistai Leonidas Koržas, Seiranas Zinedinovas ir Timūras Šaimardanovas. Rugsėjo 27-ąją autostradoje Simferopolis–Feodosija karinėmis uniformomis vilkintys asmenys pagrobė ir nežinoma kryptimi išsivežė Isliamą Džeparovą ir Dževdetą Isliamovą. Dėl šių žmogžudysčių ir pagrobimų pradėtos baudžiamosios bylos, bet pagrobtieji ir pagrobėjai iki šiol nerasti.
Dabar Refatas Čiubarovas kalba, kad Maskva ieško galimybės Kryme įgyvendinti „Čečėnijos scenarijų“, t.y. rasti tarp Krymo totorių Ramzano Kadyrovo analogą, kad šis jėga ir pinigais konsoliduotų nepaklusnią bendruomenę ir užsitikrintų jos lojalumą.
Jei išties yra taip, ši naujiena bloga. Rusijos imperija ir Sovietų sąjunga subyrėjo daugiausia dėl to, kad nesugebėjo išspręsti nacionalinio klausimo. Abi jos bandė suderinti represijas ir nacionalinio elito papirkinėjimą – joks žmogaus ir tautų teisių gynimo variantas jiems buvo nepriimtinas, platus demokratinis dialogas ir dalyvavimas – tuo labiau. Krymo totorių ateitis gali pasakyti, kokia bus Rusijos ateitis, kaip kad prieš šimtą metų lenkų, žydų ir gruzinų likimas parodė, kas laukia Rusijos imperijos.
Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė.