Veidaknygė
Europiečių rūpinimasis gamtosauga – sveikintinas dalykas, bet jų žalioji politika savo dviveidiškumu, deja, kažkuo primena Lietuvos valdančiuosius – „žaliuosius“. Antai „žalioji“ lietuvių vyriausybė šįmet nusprendė, kad reikia kirsti gerokai daugiau miškų, o dabar kone dvigubai padidino medžiojamų vilkų kvotą („žaliasis“ vilkų masinio naikinimo sezonas prasidės kaip tik rytoj, su kuo mus visus ir sveikinu).
Tačiau savo miškus ir retesnę fauną žvaliai naikinanti Lietuva bei jos tariami žalieji – ne išimtis Europoje. Labiausiai išsivysčiusiose ir už „žalią planetą“ aktyviausiai kovojančiose Europos valstybėse praktiškai neliko žmogaus beveik neliestų ar mažai paveiktų miškų. Kas, tarkime, iš to Švedijos miškingumo, jei ten visur – monotipiniai jaunuolynai, kurie puikiai dega ir duoda naudos kaip didžiulė medienos ferma, bet nesudaro nieko panašaus į sveiką ekosistemą?
Tik visą natūralų ciklą išgyvenantis senas miškas, kuriame netrūksta įvairaus amžiaus medžių ir krituolių ir kurio turi būti gerokai daugiau nei „sengirėmis“ vadinami vargani keli medžiai, yra iš tiesų vertingas. Bet tokio miško likučių Europoje mažėja. Ir būtent didžioji kovotoja prieš klimato kaitą ir gamtos apsaugą visame pasaulyje – ES arba iš peties naikina tuos negausius pirmykščiams miškams artimus seno miško likučius, arba tik garsiai piktinasi, bet neranda veksmingų priemonių jiems apsaugoti.
Tokių likučių XX–XXI a. bene daugiausiai išliko Europos Amazonija vadinamoje Rumunijoje. Turinčioje, beje, didžiausią Europoje laukinių meškų populiaciją. Tačiau ir čia aktyviai pasistengta bei toliau stengiamasi, kad iš pirmykštės gamtos nieko gero neliktų.
Praėjusiame amžiuje ir vietinių, ir Italijos, Austrijos, Prancūzijos kompanijų pastangomis sparčiai naikinti vertingiausi Rumunijos miškai – seni ąžuolynai, eglynai, – augę lengviau prieinamose vietose. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Rumunijos valdžia nusprendė siautėti dar smarkiau ir nemenkai investavo į miško pramonę, kuriai pavyko nuniokoti daugybę dar nepaliestų, nes sunkiau prieinamų, miškingų šalies vietovių.
Gamtos „valymą“ pratęsė šiuolaikinė demokratinė Rumunija, kurios nemaža dalis po visų socialistinių ir kitokių eksperimentų jau ir taip panaši į nykią, nudrengtą, vietomis užterštą ir kraupiais statiniais apaugusią plynę. Visa tai, kas dar liko, įskaitant ir nacionalinius parkus, toliau aktyviai niokojama. Iš dalies – legaliai.
Tolesniam senų miškų naikinimui, kaip ir Lietuvoje, nemenkai pasitarnavo vadinamoji restitucija. Nepriklausomų šaltinių vertinimų, apie 50 proc. (miškingos) žemės naujiesiems savininkams Rumunijoje perduota neteisėtai. Na, o ką tokiam savininkui – net nesvarbu, teisėtam ar ne – veikti su mišku? Žinoma, kirsti, jei tik atsiranda pirkėjų.
Čia kažkoks paradoksas: ta pati ES, kuri baisiai didžiuojasi Paryžiaus susitarimu dėl klimato kaitos ir kovoja už gamtos apsaugą visame pasaulyje, savo kieme arba taikstosi su gyvosios gamtos retenybių žudymu, arba patiria nesibaigiančius pralaimėjimus nuosavos gamtosaugos frontuose. Tiesa, sugeba pagrūmoti lenkų vyriausybei, per proto aptemimą ėmusiai naikinti Belovežo girią. Tačiau turtingiausių ES valstybių ta proga galima klausti: „O kur jūsų Belovežo giria?“
Kai bendra ekonominė ir politinė sistema paremta ne tiek bendromis moralės dorybėmis, kiek bendru godumu, moralizuoti kaimynus dėl jų godumo – juokinga ir neveiksminga. Reiktų rodyti nuosavą pavyzdį. Bet savo nuosavą įkvepiantį nuostabų pavyzdį (kalbant apie miškus) didieji ES moralistai (kalbant apie valstybes) seniai ir godžiai iškirto.