LRT.lt
Pastarojo dešimtmečio politinis gyvenimas persunktas artėjančios grėsmės nuojautų. Rusijos ir Vakarų priešprieša, kuriai Vakarai, kaip paaiškėjo, buvę nepasirengę, terorizmas ir nelegalių imigrantų antplūdis, „Brexit“, vadinamosios radikalios dešinės banga ir Donaldo Trumpo pergalė JAV, daug kam kelianti ideologinę alergiją ir isteriją, tradicinės daugiapartinės sistemos nuosmukis, atsitraukiančios krikščionybės ir islamo ekspansijos derinys, – stiprių dirgiklių netrūksta.
Tačiau visi šie dirgikliai verčia pažvelgti į sumaišties ir nerimo priežastis kiek giliau ir užduoti paprastą klausimą: kas čia iš tiesų vyksta? Ar Vakarai išgyvena fundamentalią krizę? Jei taip, tai kur glūdi jos šaknys?
Per politikos filosofo Leo Strausso mirties dešimtąsias metines – 1983 m. grupė JAV filosofų surengė konferenciją „Liberaliosios demokratijos krizė: Strausso perspektyva“. Jos pranešimų pagrindu 1987 m. buvo išleista knyga tokiu pačiu pavadinimu. Autoriai nagrinėja liberaliosios demokratijos krizę kaip politinės santvarkos moralinių pamatų problemą (Kenneth L. Deutsch, Walter Soffer, Introduction, in: The Crisis of Liberal Democracy: A Straussian Perspective).
Ši problema ilgainiui tik gilėjo. L. Strausso perspėjimai dėl liberaliąją demokratiją iš vidaus pakertančio reliatyvizmo ir istorizmo, „pažangietiško“ modernizmo ir piliečių paviršutiniškumą skatinančios populiariosios kultūros, besiskverbiančios į žiniasklaidą, politiką, net akademiją ir religiją, pasitvirtina su kaupu.
Tačiau politinės santvarkos ištižimas nesusiveda vien į moralės, kultūros, žiniasklaidos, politinės kasdienybės ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija“, problemas. Nė kiek ne menkesnės, kalbant apie Vakarams gresiančią suirutę, yra ekonominės problemos. Būtent jos ir jų galimi padariniai gali lemti tai, kaip gyvensime po poros ar kelių dešimtmečių.
Alexis de Tocqueville’is, beveik prieš du šimtus metų pranašaudamas Vakarams nesutramdomą demokratijos pažangą, darė kelias esmines ir toli gražu ne optimistines išlygas dėl demokratinės santvarkos ateities. Tarp jų – trumpa pastaba apie tai, kad materialinei gerovei atsidavusi ir moralinius bei religinius saugiklius atmetusi demokratija gali išsigimti į oligarchiją.
Kaip tik apie tai, kad ši niūri pranašystė pildosi, savo naujoje knygoje „Kuo baigsis kapitalizmas“ rašo vokiečių ekonomikos sociologas Wolfgangas Streeckas.
1. Oligarchija
W. Streeckas be užuolankų sako: šių dienų kapitalizmo ateitis – neofeodalizmas ir oligarchinė nelygybė (P. 28). Remdamasis Jeffrey A. Winterso studija „Oligarchija“ (2011), kurioje parodoma, koks gerovės atotrūkis skiria šimtą turtingiausių JAV šeimų nuo 90 proc., esančių materialinių galimybių atžvilgiu arčiau „dugno“, jis negailestingai nurodo Vakarų išgyvenamos socialinės atskirties mastus. Pasirodo, ši atskirtis pažangiausioje XXI a. pradžios pasaulio demokratijoje atitinka atotrūkį tarp Romos imperijos laikų senatoriaus ir vergo.
Štai kaip baigiasi liberaliosios demokratijos pastangos užtikrinti socialinį teisingumą, siekti lygių galimybių ir ginti žmogaus teises. Politinė demokratija be ekonominės demokratijos pasirodo esanti kone fikcija ir kloja pamatus oligarchijai. W. Streecko kolega Colinas Crouchas mūsų dabartinę politinę situaciją vadina „postdemokratija“.
„Baigiantis dešimtajam dešimtmečiui tapo aišku, kad daugumoje pažangiausių pasaulio valstybių, kad ir kokios pakraipos partijos jas valdytų, išryškėjo nuolatinis spaudimas valdantiesiems politikams tenkinti turtingųjų interesus – tų, kurie laimi iš neriboto kapitalistinės ekonomikos veikimo, o ne tų, kuriems reikia socialinės apsaugos“ (C. Crouch, Post-Democracy, 2004).
Kaip sako W. Streeckas, kapitalistinei visuomenei būdinga tai, kad jos kolektyvinis produktyvus kapitalas akumuliuojamas mažumos rankose – mažumos, kuri mėgaujasi teisėta privilegija disponuoti šiuo kapitalu kaip tik nori (kad ir jį perkeldama į užsienį). Oligarchija kaip tik ir yra turtingųjų mažumos valdžia. Valdžia, kuriai, anot C. Croucho, šiandien tarnauja ir dešiniosios, ir kairiosios vyriausybės.
Kapitalizmo istorija – tai viena kitą sekusių krizių istorija. Jam ne sykį buvo pranašauta mirtis, bet jis išgyveno. W. Streeckas šio kapitalizmo gyvybingumo nelinkęs vertinti kaip įrodymo, jog pacientas atsparus visiems virusams: „Tai, kad kapitalizmas iki šiol sugebėjo išgyventi nepaisant ne kartą skelbtų jo mirties prognozių, nereiškia, kad jis gyvens amžinai” (p. 4).
2. Trisdešimties metų karo padariniai
Francisas Fukuyama 1990 m. – praėjus vos trejiems metams po jau minėtos knygos „Liberaliosios demokratijos krizė“ pasirodymo – paskelbė istorijos pabaigą: Sovietų Sąjunga žlugo, liberalioji demokratija nugalėjo. F. Fukuyama suklydo: konfliktų kupina istorija anaiptol nesibaigė, demokratijos pergalė buvo tik laikina ir, maža to, pasiekta ne tiek 1990-aisias, kiek 1945-aisiais.
Du pokario dešimtmečius demokratinis kapitalizmas iš tiesų triumfavo, o po to ėmė ristis į dabartinę būklę. Prieš pereidami prie W. Streecko analizės, leiskime sau digresiją, kuri parodo aprašomus dalykus kiek kitu kampu ir leidžia geriau pamatyti problemos visumą, apie kurią kalba esminiais klausimais dažnai sutariantys dabartinės ekonominės sistemos kritikai.
Trejais metais anksčiau už apžvelgiamą W. Streecko knygą pasirodė panašias problemas nagrinėjanti kolektyvinė monografija Does Capitalism Have a Future? (2013), kurios vienas iš autorių Immanuelis Wallersteinas rašo apie „Trisdešimties metų karą“ dėl pasaulinės hegemonijos, kurį viena iš jo pagrindinių dalyvių – Vokietija – pralaimėjo ir užleido pasaulio tvarkos kūrėjos vietą Jungtinėms Valstijoms.
„Paskutinė didžioji kova dėl pasaulinės hegemonijos vyko tarp Vokietijos ir Jungtinių Valstijų. Galima teigti, jog ši kova, grubiai tariant, prasidėjo 1873 m. ir pasiekė savo kulminaciją per „Trisdešimties metų karą“ 1914–1945 m. Vokietijai „besąlygiškai kapituliavus“, Jungtinės Valstijos tapo akivaizdžiu ir pripažintu laimėtoju šioje kovoje“, – dėsto I. Wallersteinas.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt ČIA.