„Nebus geresnio šios situacijos sprendimo, negu objektą pastatyti ir pradėti eksploatuoti“, – neseniai pareiškė premjerė Ingrida Šimonytė. Pareiškė ne apie tai, ko šiandien išties skubiai reikia Lietuvai, o apie valstybės egzistencijai palyginti nereikšmingą, apgailėtinai mažą ir skandalingai brangų pramoginį blizgutį – „nacionalinį stadioną“ Vilniuje.
Net nuosavas premjerės patarėjas Raimondas Kuodis šio stadiono statybų istorijas vadina aferomis.
„Visa Vilniaus [stadiono] istorija yra aferos. […] Mes ir toliau lendam į visokias partnerystes. Daug debesėlių, greičiausiai viskas baigsis teismuose“, – apie premjerės laiminamo statyti stadiono perspektyvas sako jos patarėjas (LRT).
Tai kas čia vyksta? Truputį perfrazuojant premjerės žodžius – nejau nėra geresnio situacijos sprendimo, nei tęsti dešimtmečius trunkančią aferą ir ją vainikuoti nepadoriai brangaus ir valstybei egzistenciškai nebūtino žaisliuko statybomis?
Važinėjamės baisiomis gatvėmis ir baisias keliais. Užsienio svečiai Lietuvoje šiurpsta nuo mūsų apgailėtinos susisiekimo infrastruktūros. Įvažiavus automobiliu į Lietuvą iš Lenkijos, susidaro įspūdis, kad grįžtame į balanos gadynę.
Vilniaus be cirkų Liudo Giros ir Ateities gatvių sankryžoje jau keturis mėnesius trunka Benkunsko cirkas: ten tiesiog nėra kelio ženklinimo! L. Giros gatvė toje vietoje išsiplečia į kelias juostas, bet tų juostų tiesiog nėra, ir vairuotojai turi jas sugalvoti. Už tokį cirką šią Vilniaus miesto tarybą turėtų bausti Kelių policija.
Tuo metu valdantieji politikai džiaugiasi, kaip vaikai, idiotiškais traukinukais į Rygą, dėl kurių greičio ir grafiko bet kuriai kitai Europos šaliai ir vyriausybei būtų be galo gėda. Susisiekimo ministras tik valdžios kadencijai baigiantis prisiminė apie Molėtų plentą, kuris seniai virto lietuviškąja inžinierine fortifikacijos priemone prieš rusus. Kurie ten greičiausiai nepravažiuos neįklimpę, o lietuviai, po galais, priversti važinėtis.
Nieko tokio: šalies infrastruktūra nususo, ginkluotei nerandama pinigų, bet brangaus aferistinio stadiono Vilniuje būtiniausiai reikia. Ir dar tokioje miesto vietoje, kurią jau dabar nuolat puošia transporto spūstys. O kas bus, kai ten atsiras stadionas, kurio taip ilgisi politikai be cirkų – Benkunskas su Šimonyte?
„Aš ne sau stadioną statau. […] Visų pareiga yra baigti darbą iki galo“, – sako Benkunskas apie save, galą ir visų pareigą. „Meras be cirkų“ pasiryžęs tapti cirko meru, kad tik atsirastų tai, ko niekam, išskyrus jį bei tuos, kurie iš to užsidirbs arba pasilinksmins, nereikia. „Panem et circenses!“ – šaukia meras be circenses.
Ir štai kas dar įdomu. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Algirdas Stončaitis iškart po „BaltcCap“ it Šarūno Stepukonio istorijos elektroniniu paštu kreipėsi į parlamentarus, siūlydamas aptarti parlamentinių tyrimų galimybę. Komisijos narių susirašinėjimuose, kuriuos matė naujienų agentūros ELTA žurnalistai, Stončaičio pasiūlymą skeptiškai įvertino būtent valdantieji konservatoriai. Kodėl jiems tai taip jautru?
„BaltCap“ apskritai turėjo svarbių reikalų projektuose, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo valstybė su savo interesais ar / ir finansais. Neatrodo truputį įtartinas tas ryšys?..
[…]
Po naujausio cirko be cirkų Antikorupcijos komisijos pirmininkas Stončaitis TV3 laidoje per daug nevyniojo galimų įtarimų į vatą ir viešai užsiminė, kad parlamentinio tyrimo gali būti vengiama todėl, kad nacionalinio stadiono statybos, o gal ir kai kurie kiti su „BaltCap“ susijusių istorijų epizodai gali byloti apie politikų „lesyklas“:
„Neturiu čia kokių nors įrodymų, kad yra kažkokių sąsajų. Tačiau supraskime: ta istorija buvo. „BaltCap“ tokią mokyklą statė ir išnuomojo. […] Ar iš tiesų nėra tų įtakų pasirenkant, ateinant į tokius didelius [kaip nacionalinio stadiono Vilniuje] projektus ir toliau juos ginant? […] Politikai ir paprasti žmonės šitą projektą [nacionalinio stadiono] jau tapatina su galima politikų finansavimo lesykla“. (TV3).
(Visas straipsnio tekstas – portale 15min.lt).