Šiandien – lygiai dveji metai nuo tada, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą ir pabandė užimti jos sostinę Kyjivą. Rusai gyrėsi, kad pergalei pasiekti jiems prireiks vos kelių dienų ar poros savaičių. Bet jie pralaimėjo tą mūšį. Ukraina sulaukė įspūdingos Vakarų paramos ir atsilaikė prieš gerokai galingesnį agresorių.
2022 metų kovo 26 d. JAV prezidentas Joe Bidenas pasakė kalbą Varšuvoje, kurioje Ukrainos ir Rusijos karą pavadino kova tarp demokratijos ir autokratijos. Praėjus dvejiems metams matome, kad šioje kovoje demokratijai trūksta net artilerijos sviedinių, ji prisidėjo prie pralaimėjimo Bachmute ir Avdijivkoje, pati sau neduoda ilgesnio nuotolio raketų ir F-16 naikintuvų.
[…] Kol kalbame ne apie Putino, o kurią nors kitą istoriją ir istorinę mitologiją, Vakarai tyliai virškina net ir tai, kas tūlam vakariečiui turėtų būti, vaizdžiai tariant, nevalgoma, nuodinga ir netgi mirtina.
Imkime kad ir islamo ekspansiją į Europos valstybes. Vakarų Europa ją priima taip, tarsi europiečiai turėtų išpirkti kažkokią savo kaltę prieš arabų, o gal ir visų kitų musulmonų pasaulį. Todėl pastaruosius dešimtmečius, nepaisant augančio terorizmo, nusikalstamumo (Švedijos pavyzdys) ir aštrėjančių kultūrinių nesutarimų, europiečiai laikė plačiai atvertas savo šalių duris ne tik teisėtai, bet ir neteisėtai migracijai iš Vakarų civilizacijai svetimų ir net priešiškų islamo valstybių.
Ir tai labai dažnai buvo grindžiama tolimos praeities dalykais, kuriuos, aiškindamas Rusijos veiksmus, mėgsta prisiminti ir kartoti Putinas. Pavyzdžiui, vakariečiams atrodo visai normalu teisinti „priimsime visus“ migracijos politiką (prisiminus ir prorusišką, ir promusulmonišką politiką vykdžiusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laikų populiarų šūkį), pasitelkiant kolonializmo, startavusio XV amžiuje, argumentą.
Suprask, europiečiai beveik 500 metų skriaudė Azijos ir Afrikos autochtonus, todėl dabar, atitaisydami padarytą žalą, turi įsileisti jų į Europą tiek, kiek jų čia nelegaliai atvyks. Na, ir dar – kryžiaus žygiai… Tad įsileiskime ir teroristus, nėr čia ko. Atsiimkime tai, ko esame nusipelnę.
[…]
Dar įdomiau šiuo atžvilgiu turėtų atrodyti Izraelio ir arabų konfliktas. Jame net „istorikas“ Putinas turėtų iš ko pasimokyti. Čia jau, vaikeli, ne apie Viduramžius, o apie Homero epochą. Ir juk niekas per daug nesipiktina, neaiškina, jog arabai ir žydai kliedi, nes kariauja dėl istorinių interpretacijų, kartais pranokstančių Putino „nagrinėjamą“ Kyjivo valstybės epochą kone dviem tūkstančiais metų.
Kai kurie kairiojo liberalizmo bastionai JAV universitetuose po praėjusių metų spalį barbarų įvykdyto išpuolio prieš Izraelį puolė remti palestiniečius ir įsivaizduojamą Palestiną, kuri, kaip mėgsta šaukti jos rėmėjai, turi būti „nuo upės iki jūros“.
Šie tešlagalviai, baigiantys mokslus demokratijos avangardo – JAV švietimo įstaigose, kaip ir jų idėjiniai bendražygiai Europoje, elgiasi net bukiau už Putiną. Jie pasitelkia „istorinį“ argumentą apie Palestiną ir palestiniečius, nors ten seniai nebėra jokių palestiniečių (filistinų), kaip ir pačios Palestinos (Filistijos). Ten seniai gyvena arabai ir dar kur kas seniau – žydai. It’s history, stupid.
[…] Nuo Islamo valstybės siautėjimo laikų dalis musulmonų atvirai kalba apie Kalifato atkūrimą su Ispanija jo sudėtyje. Ką jie nori atkurti? Kas čia per Putino lygio istorikai? Ogi jie nori atkurti darinį, egzistavusį Kyjivo Rusios laikais, kurio likučiai buvo sunaikinti XV amžiuje. Jie nori, kad jiems atitektų Ispanija, nes jie mato savo istorinę teisę ją pasiimti sau. Nes juk buvo Kalifatas, tiesa? O Ispanijos tada dar nebuvo. Kaip ir Ukrainos.
Kuo tai geriau už Putino „istoriją“? Tikrai – niekuo. O kuo už Putiną šiuo atžvilgiu geresnis religinę ir civilizacinę neapykantą vakariečiams atvirai skelbiantis ir demografinio turkų įsigalėjimo Vokietijoje siekiantis bei to neslepiantis Erdoganas? Irgi – niekuo. Jis irgi – „istorikas“, jis irgi kažką gaivina. Kažką panašaus į Osmanų imperiją. Tik jo naujosios imperijos dvasinėje sudėtyje jam reikia ne tiek Balkanų, kiek mečetėmis apaugusios Vokietijos.
Ir ką į tai sako diktatorių-istorikų kritikai Vakaruose? Jie tyli. O politikai? Jie toliau įsileidžia nelegalių migrantų iš musulmonų kraštų srautus. Nes juk pagal šių dienų pilietinę religiją, Atvira Visuomenė ir Multikultūriškumas – über alles!
Ir štai visai neseniai Vokietijos mieste Diuseldorfe šie naujieji über alles – išeiviai iš musulmoniškų Vakarų Azijos kraštų – užpuola septyniolikmečių ukrainiečių grupę. Vienas ukrainiečių jaunuolis nužudytas, kitas – sunkiai sužeistas. Dėl ukrainiečio mirties kaltinamas žudikas – jaunas išeivis iš Europai religiniu karu grasinančios Erdogano Turkijos.
Tai nebuvo buitinis konfliktas. Aštuonių azijiečių grupė pristojo prie mažesnės ukrainiečių paauglių grupės autobuse ir specialiai pasitikslino: „Jūs – ukrainiečiai?“ Išgirdę teigiamą atsakymą, sumušė ukrainiečio Artiomo Kozačenkos merginą, sumušė patį Artiomą ir šešis kartus bedė jam peiliu. Kartu buvusį Artiomo draugą Vladimirą Jermakovą vaikinai iš Azijos tiesiog nužudė.
[…] O dabar grįžkime prie cituotų Bideno žodžių, kad Ukrainoje demokratija kovoja su autoritarizmu.
Demokratijos bastionas – Bideno Jungtinės Valstijos – jau keletą mėnesių nebeteikia Ukrainai paramos. ES neduoda net to, ką žadėjo, nes neturi ir nesugeba pagaminti. Demokratinių jėgų aljanso pastangos smarkiai paveikti Rusiją ekonominėmis sankcijomis, kaip ir prognozavau pirmosiomis karo dienomis, pasirodė esančios bergždžios.
Visos kalbos apie tai, kaip Putinas stos prieš tarptautinį tribunolą, buvo, liko ir liks svajotojų kliedesiais. Net ir gerų, teisingoje istorijos pusėje esančių svajotojų. Panašiais į tuos, kuriuos skleidė geras, bet prasilenkiantis su tikrove žmogus Benas Hodges’as, prognozavęs Krymo išvadavimą pernai metais. Kliedesiais, kurių santykis su tikrove – toks pat, kaip ir Putino santykis su istorija: tiesiog tikrovė pritempiama prie didelių norų.
Šioje situacijoje vieninteliai, kurie daro teisingą ir gerą darbą, užuot kartoję gražias kalbas ir svajoję apie gerus dalykus, yra patys ukrainiečiai. Nes vienintelis tikrai teisingas ir geras darbas dabartinėmis aplinkybėmis yra Rusijos ordų naikinimas. Tiesą sakant – kaip ir visais laikais, visais seniai praėjusiais amžiais, apie kuriuos taip mėgsta papliurpti Putinas.
Ir tai – ne demokratijos karas su autoritarizmu, kaip bandė įteigti Bidenas. Tai Ukrainos, kad ir kokia būtų jos politinė santvarka, karas su imperialistine Rusija, kuri per amžius – rašistinė. O jei tikėsime Bidenu ir manysime, kad čia vis dėlto demokratijos ir autoritarizmo mūšio laukas, tai teks daryti liūdną išvadą: demokratija šiame mūšyje apsišiko.
[…] Pagarbos šiame kare kol kas pelno ne demokratija, o Ukraina. Слава Украïнi!
(Tai ištraukos iš mano straipsnio 15min).