Daug kam neduoda ramybės Tuckerio Carlsono interviu su Vladimiru Putinu. Šio interviu komentarai gerai parodo, kokiuose dugnuose šiandien ritinėjasi vyraujantis žurnalistikos suvokimas.
Dauguma pyksta dėl to, kad Carlsonas tarsi priėmė ir suvirškino Putino paistalus, nekėlė nepatogių klausimų, nesiginčijo. Kiti bando ieškoti kontrargumentų, tarp kurių bene svarbiausias – „bet užtat jis pakalbino patį Putiną!“
Tie, kuriems skirtas šis kontrargumentas, su juo nesutinka, bet tylai pripažįsta oponentų logiką. Nes pakalbintį kokį nors „patį patį“ jiems irgi atrodo labai svarbu.
Kaip tik čia glūdi šiuolaikinės žurnalistikos vieno iš svarbesnių iškrypimų šaknys. Prieš kelis dešimtmečius komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas atkreipė dėmesį į tai, kad ir žurnalistika, ir politika vis labiau pasiduoda pramogų verslo pasaulio logikai.
Ši logika verčia manyti, kas visas pasaulis sukasi aplink vadinamąsias žvaigždes. Pasaulis, šiuo požiūriu, sukasi aplink popsą. Ir pramogų versle ši maksima veikia. Tad kodėl jos neperkėlus į politiką ir žiniasklaidą?
Perkėlimas pavyko (pagal Postmaną, tam labai padėjo atsiradusi televizija ir televizinis mąstymas, bet tai jau gilesnė tema). Masių kultūra su jos „žvaigždėmis“ ir populiarumas išstūmė aukštąją kultūrą su jos reikalavimais intelektui ir turinį. Žurnalistikoje principas „pakalbinti žvaigždę“ tapo svarbesnis už principą „pakalbinti turiningai“.
Šalia pramoginės kultūros visuotinio įsismelkimo į politiką ir žiniasklaidą veikė it kitą tendencija: viešojo gyvenimo ideologizacija. Tendencija, kuri (likimo ironija!) prasidėjo kaip tik tada, kai buvo viešai paskelbta apie „ideologijų mirtį“ ir ideologinės politikos pabaigą.
Ši tendencija pasireiškė tuo, kad ideologijos iš partinės politikos ir partinių pasaulėvaizdžių, kurių vaidmuo praėjusio amžiaus pabaigoje ėmė smarkiai mažėti, persikėlė į kultūrą, žiniasklaidą, akademiją, su partijų veikla tiesiogiai nesusijusią viešąją erdvę.
Žiniasklaidoje ėmė nykti objektyvumo principas. Influenceriais ir visuomenininkais pasiryžę tapti žurnalistai ėmė tikėti tuo, kad jie patys viską žino „geriau“ ir turi nešti visuomenei savo „tiesą“.
Ir štai Carlsono interviu su Putino istorijoje gerai matyti, kaip šios dvi tendencijos persipina ir gimdo absurdo komediją.
Tie, kurie gina Carlsoną, labai retai kalba apie tai, kad Vakarų auditorijoms parodyti Putino nesąmones išsamiai ir iš arti – visai vertas žurnalistinių pastangų dalykas. Ne, jiems svarbu tai, kad Carlsonas – „kietas žurnalistas“, nes sugebėjo prieiti prie Putino. Prie žvaigždės. Jiems tai – wow.
Jie yra pirmosios minėtos tendencijos aukos. Jie gyvena žvaigždžių ir popso pasaulėlyje. Putinas jiems pirmiausia – žvaigždė.
Savo ruožtu tie, kurie kritikuoja Carlsoną, dažnai mąsto ne kaip žurnalistai, o kaip ideologai ir visuomenininkai: „jei jau darote interviu su Putinu, tai varykite vien nepatogiais klausimais; ginčykitės su juo; tardykite pašnekovą; kalkite jį; taršykite jį; nušaukite jį“.
Jie yra antrosios tendencijos produktai ir subproduktai. Jiems visiškai neįdomu, ką kalba ir galvoja „neteisingi“ objektai. Jiems Putinas yra tik blogis, o jie – žurnalistai-visuomenininkai – yra gėrio įsikūnijimas, didieji kovotojai, šviesos ir teisingumo kryžiuočiai.
Tačiau juos veikia ir pirmoji tendencija: jie irgi labai stengiasi priartėti prie žvaigždžių ir patys būti žvaigždėmis. Bet jiems reikia „teisingų“ žvaigždžių. Kol, pavyzdžiui, Arestovičius yra „teisinga“ žvaigždė, jie veržiasi padaryti su juo interviu. Kai jis nebėra „teisingas“, jiems jo nebereikia, jis jiems nebeįdomus.
Kaip manote, ar, gavę progą padaryti interviu su „teisinga“ žvaigžde, jie uždavinės tai žvaigždei nepatogius klausimus? Bus kritiški, objektyvūs? Gal tardys, ginčysis ir puldinės?
Ne. Jie vartysis, kaip inkstai taukuose, tos žvaigždės populiarumo spinduliuose, uždavinės banalius klausimus ir mėgausis savo buvimu žvaigždės orbitoje. Turinys ir kritinis požiūris jiems tada rūpės mažiausiai. Bus tik pramogų pasaulio šou „Dvi žvaigždės kalbasi: Ji ir Aš“.